balandžio 2018

Dėl Krymo Kongo hemoraginės karštligės atvejo Graikijoje

Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos šių metų liepos 8 d. gavo pranešimą iš Europos Užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros tinklo skubaus įspėjimo ir reagavimo sistemos (EWRS) apie užregistruotą tikėtiną Krymo Kongo hemoraginės karštligės atvejį Graikijoje. Sveikatos apsaugos ministerija norėtų atkreipti specialistų, visuomenės, o ypač – keliautojų dėmesį į šios ligos profilaktiką. Grįžus iš kelionės po endemines teritorijas ir 2 – 6 dienų laikotarpiu pajutus užkrečiamosios ligos požymių (karščiavimas, galvos skausmas, bėrimas, kraujosruvos ir kt.), būtina nedelsiant kreiptis medicininės pagalbos ir gydytojui pasakyti apie buvusią kelionę. 
          Birželio 20 d. dėl staigaus karščiavimo medicinos pagalbos kreipėsi 46 metų ligonė, gyvenanti Komotini gyvenvietėje (Graikija) ir dirbanti žemės ūkio darbus. Ligonė birželio 23 d. buvo hospitalizuota Aleksandroupolio universitetinės ligoninės vidaus ligų skyriuje ir dėl daugybinių organų nepakankamumo š.m. liepos 2 d. mirė. Š.m. liepos 2 d. Salonikų universiteto mikrobiologijos referentinėje hemoraginių karštligių laboratorijoje ligonės kraujo serume nustatyti antikūnai prieš Krymo Kongo hemoraginės karštligės sukėlėją. 
          Krymo – Kongo karštligės sukėlėjas – tai Nairovirus šeimos Bunyaviridae virusas. Pirmą kartą liga aprašyta 1944 m. Kryme. 1969 m. nustatyta, kad tas pats virusas sukėlė ligą ir 1956 m. Konge. Infekcijos rezervuaras gamtoje – kiškiai, paukščiai, erkės, graužikai, naminiai gyvuliai (avys, ožkos, stambieji raguočiai). 
          Gyvūnai užsikrečia įsisiurbus infekuotoms erkėms. Erkės užsikrečia nuo infekuotų gyvūnų ar infekciją gauna transovariniu keliu. Žmonės užsikrečia nuo sergančių gyvulių dėl tiesioginio sąlyčio su jų krauju ar kūno skysčiais arba įsisiurbus infekuotoms ligos sukėlėju erkėms. Rečiau žmonės užsikrečia nuo ligonių per kraują ir kūno skysčius. 
          Krymo – Kongo virusas plačiai paplitęs, užsikrėtusių erkių rasta Afrikoje, Azijoje ir Rytų Europoje. Pavieniai ligos atvejai ir protrūkiai paplitę Rytų ir Vakarų Afrikoje, Centrinės Azijos ir buvusios TSRS šalyse, Kosove, Albanijoje, Irane, Pakistane ir kt. 2001–2003 m. protrūkiai buvo registruoti Turkijoje (83 atv.), 2001 m. – Kosove ir Albanijoje (18 ir 8 atv.), 2002 m. – Pakistane (3 atv.) ir 2003 m. Mauritanijoje (38 atv.). 1999–2004 m. Irane registruoti 155 atv., kasmet susirgimai registruojami Bulgarijoje ir Pietų Afrikoje. 
          2006 m. sausio-birželio mėn. 22-jose Turkijos provincijose užregistruota 150 laboratoriškai patvirtintų Krymo-Kongo karštligės atvejų. Daugiausiai susirgimai plito provincijose prie Juodosios jūros – Tokat, Sivas, Gumushane, Amasya, Yozgat ir Corum. Susirgimų neužregistruotą Viduržemio jūros pakrantėje. Susirgimų skaičiaus augimas Turkijoje 2006 m., palyginus su ankstesniais (2003 m. – 150 atv., 2004 m. – 249 atv., 2005 m. – 266 atv.), rodo išaugusi viruso aktyvumą ir geresnę ligos diagnostiką. 
          Šia liga dažniau serga žemdirbiai, skerdyklų darbuotojai, veterinarijos specialistai. Sveikatos priežiūros darbuotojai turi riziką užsikrėsti per sąlytį su infekuotu krauju ar kūno skysčiais. 
          Ligos inkubacinis laikotarpis priklauso nuo viruso patekimo būdo: įsisiurbus erkei – 1–9 dienos, per sąlytį su krauju ar kūno skysčiais – 5–13 dienų. 
          Ligos simptomai nespecifiški: liga prasideda ūmiu karščiavimu, raumenų ir galvos skausmais, galvos svaigimu, pilvo skausmu, vėmimu, vėliau gali prasidėti kraujavimas. Mirštamumas gali siekti 30 proc. dažniausiai antrą ligos savaitę. 
          Diagnozė patvirtinama laboratoriniais tyrimais: nustatant antikūnus prieš ligos sukėlėją, viruso nukleininę rūgštį ar išskiriant virusą. 

          Profilaktika. 

          Vykstant į endemines teritorijas patariama saugotis erkių įsisiurbimo: 
          • Naudoti erkes atbaidančias medžiagas (repelentus). 
          • Vilkėti prigludusius rūbus, uždengiančius rankas ir kojas, apsunkinančius erkėms patekti ant kūno. 
          • Grįžus iš endeminių teritorijų, būtina apžiūrėti savo kūną, radus įsisiurbusią erkę – nedelsiant ją ištraukti, naudojantis specialiomis žnyplėmis ar pincetu. Įsisiurbimo vietą nuplauti vandeniu su muilu ir dezinfekuoti jodo tirpalu. Įsisiurbimo vietą stebėti keletą dienų ir atsiradus pūliniui, bėrimui ir kt., kreiptis į gydytoją.