kovo 2019

Aktuali rudens-žiemos sezono liga gripas

Gripas dažnai tapatinamas su paprastu peršalimu ar kitų virusų sukeliamomis ligomis, todėl dažnai manoma, kad gripas lengva liga. Nors gripo ir peršalimo simptomai iš pirmo žvilgsnio atrodo panašūs, tačiau šios ligos sukeliamos skirtingų sukėlėjų, o pasireiškiantys simptomai bei ligos baigtis taip pat skiriasi. Gripas – tai virusinė kvėpavimo takų infekcija, plintanti oro lašeliniu būdu, bei pasireiškianti staigia pradžia, lydima karščiavimo(>38oC), galvos, raumenų skausmo bei kosulio, gerklės skausmo, kvėpavimo sutrikimo, slogos. Gripas skiriasi nuo kitų ūminių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų tuo, kad sukelia sunkias komplikacijas. 
          Gripas ir ūminės viršutinės kvėpavimo takų infekcijos paplitusios visame pasaulyje. Pasaulio šalyse, esančiose šiaurėje šiomis infekcijomis dažniau sergama žiemos sezonu. Lietuvoje kasmet užregistruojama vidutiniškai 100 tūkstančių susirgimų gripu, apie 400 tūkstančių -ūminėmis viršutinėmis kvėpavimo takų infekcijomis. Gripas viena iš infekcijų, kuriai būdingas epideminis sergamumas. Šios ligos svarbą lemia tai, jog ji sukelia sunkias komplikacijas, ypač žmonėms virš 65 m. ir sergantiems lėtinėmis ligomis. Taigi gripas ir kitos ūminės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos sudaro didžiausią dalį užkrečiamųjų ligų, sąlygodamos ne tik žalą žmonių sveikatai bei ekonominius ir socialinius nuostolius. 
          Vienintelė efektyvi gripo profilaktikos priemonė- skiepai. Vakcinacijos pagrindinis tikslas yra apsaugoti visus asmenis, o ypač rizikos grupių asmenis, nuo gripo sukeliamų komplikacijų. 
          Skiepytis nuo gripo rekomenduojama kiekvienais metais iki prasidedant gripo pakilimo laikotarpiui (rugsėjo – gruodžio mėnesiais). Gripo vakcinų sudėtis kiekvienais metais yra keičiama remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis. Kadangi gripo sezono metu gali cirkuliuoti du ar daugiau gripo virusų, gaminamos vakcinos, kurių sudėtyje yra trys antigenai. A (H1N1) tipo , A(H3N2) tipo ir B tipo gripo virusų antigenai. Lietuvoje naudojamos skaldyto viruso (Fluarix, Vaxigrip) ir subvienetinė (Influvac) gripo vakcinos. Visos gripo vakcinos vertinamos kaip saugios ir efektyvios. 
          Gripo vakcinos labai retai sukelia nepageidaujamus reiškinius. Kartais po skiepijimo gali atsirasti: paraudimas dūrio vietoje, skausmingumas, patinimas, nedidelis karščiavimas, kurie išnyksta po keletos dienų. 
          Žmonės, alergiški vištos kiaušiniams ar turėjo sunkias povakcinines reakcijas į ankstesnius gripo skiepus, vaikai, jaunesni nei 6 mėnesių amžiaus, asmenys sergantys kuria nors ūmia liga yra neskiepijami ar skiepai atidedami vėlesniam laikui. 
          Taigi, kiekvienas gali apsisaugoti nuo gripo keliamos grėsmės, skiepydamasis. 

Žmonių trichineliozė vis dar registruojamas susirgimas Lietuvoje

 Kasmet pasaulyje užregistruojama apie 11 milijonų žmonių, sergančių trichinelioze. Lietuvos medicininės statistikos duomenimis, kasmet trichinelioze serga kelios dešimtys žmonių. Sergamumo statistika tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje nuolat kinta. Tai priklauso nuo maitinimosi įpročių, mėsos paruošimo būdo, nuo ligos diagnostikos, registracijos, žmonių žinių apie šią ligą bei jos profilaktiką. 
          Džiugu pastebėti, kad Lietuvoje sergamumas šia parazitine liga nuolat mažėja. Lyginant 1998 ir 2007 metus sergamumo trichinelioze rodiklis sumažėjo nuo 0,42 iki 0,04 atvejų 10000 gyventojų. 
          Modernių skerdyklų kūrimasis, pagerėjusi mėsos kontrolė – tai pagrindiniai faktoriai, kurie nulėmė kiaulių, o tuo pačiu ir žmonių trichineliozės mažėjimą. 
          Židinių epidemiologinio tyrimo analizė rodo, kad žmonių trichineliozė Lietuvoje plinta per infekuotą trichinelėmis kiaulieną ir šernieną. Paskutiniaisiais metais šerniena – gana retas žmonių trichineliozės infekcijos šaltinis, tačiau 2001 metais viename židinyje trichinelioze susirgo 69 asmenys, vartoję maistui šernieną, infekuotą trichinelėmis. Kiekvienais metais nuo 10 iki 42 proc. žmonių trichineliozės atvejų infekcijos šaltinis lieka neišaiškintas – tai dažniausiai po vieną susirgimą registruojami židiniai, arba židiniai, kuriuose ligoniai slepia duomenis apie galimą trichineliozės infekcijos šaltinį. Taigi Lietuvoje pagrindinis trichineliozės šaltinis yra infekuota trichinelėmis kiauliena ir dažniausiai privačiuose šeimyniniuose ūkiuose užaugintų kiaulių mėsa, kuri nebuvo tikrinta dėl trichineliozės. Tokie židiniai būna gana išplitę ir apima nemažą užsikrėtusių žmonių skaičių, nes dažnai, ypač prieš šventes, skerdiena padalinama giminėms, pavaišinami draugai ir kaimynai. 
          Žmonės šia helmintoze užsikrečia vartodami žalią ar nepakankamai šiluminiai apdorotą užsikrėtusių gyvūnų mėsą, kurioje yra cistų su trichinelių lervomis. Užsikrėtus, pirmieji ligos požymiai gali pasirodyti po 3 ar tik po 45 dienų. Tai priklauso nuo užkrėstos mėsos valgymo dažnumo ir kiekio, mėsos paruošimo būdo (rūkyta, sūdyta, kepta ar žalia), patekusių lervų skaičiaus ir jų gyvybingumo bei žmogaus individualaus jautrumo infekcijai. 
          Liga pasireiškia įvairiais požymiais. Ligos pradžioje, kai kirmėlės yra žarnyne, skauda pilvą, kyla šleikštulys, vėmimas, viduriavimas. Vėliau, lervoms migruojant į raumenis (1–2 savaites po užsikrėtimo), atsiranda veido ir akių pabrinkimai (edemos), vystosi akių junginės uždegimas, pakyla temperatūra, atsiranda raumenų skausmai, odos bėrimai, nemiga. Esant sunkiai ligos eigai, gali vystytis plaučių uždegimas, širdies nepakankamumas. Esant lengvai infekcijai, ligos simptomų gali ir nebūti. Vaikams dažniau nei suaugusiesiems trichineliozės eiga būna lengva. 
          Įtarus, kad asmuo gali sirgti trichinelioze, reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją. Diagnozė nustatoma atsižvelgiant į būdingus ligos požymius, epidemiologinius duomenis, atliekami kraujo serologiniai tyrimai. 

          Kaip išvengti užsikrėtimo trichinelioze?

          Nereikėtų bijoti pirkti mėsos iš parduotuvių, nes visa mėsa bei jos gaminiai į prekybą patenka patikrinti dėl trichineliozės. 
          Kol kas daugiausiai registruojama židinių, kur infekcijos šaltinis yra namų ūkiuose užaugintų kiaulių mėsa, naudojama prieš tai nepatikrinus dėl trichineliozės. Todėl saugant savo ir artimųjų sveikatą reikėtų kiaulės ar sumedžiotų šernų skerdieną patikrinti dėl trichineliozės. Juo labiau, kad tyrimai atliekami greitai, nebrangiai, o ir tiriamos medžiagos reikia nedaug. Reikia nupjauti gabaliuką (apie 100 gramų) raumenų (geriausiai diafragmos, liežuvio, tarpšonkaulinių raumenų) ir nunešti į artimiausią Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos laboratoriją. Negalima vartoti mėsos kol nėra atsakymo iš laboratorijos, tik gavus neigiamą atsakymą galima vartoti mėsą maistui. 
          Nereikėtų pirkti nelegaliai pardavinėjamos ar pardavinėjamos šalia turgaviečių mėsos, nesusigundykit mažesne jos kaina, nes po to gydymui išleisite žymiai daugiau. Į turgavietes patenka mėsa patikrinta dėl trichineliozės, tačiau jeigu jums kilo įtarimų, paprašykit, kad jums parodytų veterinarijos laboratorijos spaudą ant mėsos. 
          Svarbus ir mėsos paruošimo būdas. Mažiau pavojinga yra valgyti troškintą ar virtą mėsą. 250 gramų dydžio mėsos gabaliukus reikia virti 1–1,5 valandos. Aukštoje temperatūroje trichinelės žūna gana greitai, jei karštis jas paveikia tiesiogiai. Kai patiekalams ruošti naudojami dideli mėsos gabalai, juose esančios lervos nepakankamai paveikiamos temperatūros ir mėsos viduje gali likti gyvybingos. Taip pat trichinelės išlieka gyvybingos, jei mėsa rūkoma, sūdoma ir panašiai. Žaliai ir virtai mėsai reikia naudoti atskiras pjaustymo lenteles, po žalios mėsos malimo mėsmalę gerai išplauti, nuplikinti karštu vandeniu, nusausinti ir tik tuomet naudoti kitų produktų malimui. 
          Kad namų ūkiuose auginamos kiaulaitės užaugtu sveikos, reikia naikinti graužikus, nes graužikai yra pagrindiniai trichineliozės platintojai gamtoje. Kiaules taip pat gali užkrėsti ir medžiotojai, kai jie laukinių gyvūnų mėsa šeria savo kiaules. Todėl nereikėtų šerti kiaulių žaliomis medžioklės laimikių atliekomis, kurios gali būti užkrėstos trichinelėmis. Sumedžiotų arba kritusių laukinių plėšrūnų, graužikų, valkataujančių šunų ir kačių lavonus reikia sudeginti arba giliai užkasti, kad jų nesuėstų kiaulės ar kiti laukiniai gyvūnai. 
          Jau nuo senų laikų lietuviai didžiosioms šventėms skersdavo kiaulę ar paršelį, todėl kad švenčių nesugadintų netikėti negalavimai, nepatingėkite patikrinti savo ūkiuose paskerstų kiaulių mėsos dėl trichineliozės, tuomet šv.Velykų rytą prie stalo galėsite sėsti ramūs, be baimės ar sąžinės graužimo galėsite sočiai pamaitinti šeimą, dosniai pavaišinti savo draugus ir kaimynus. 
          Visiems gražių švenčių ir giedros nuotaikos. 

Pavasaris metų laikas, kada reikia pakalbėti apie toksokarozę

Atėjus pavasariui, vis dažniau iš už debesies kyšteli saulutė, parskridę paukščiai sudrumsčia žiemai įprastą tylą, bunda medžiai, žemė…. Žmonės patraukia į sodus, daržus, vaikai – į kiemus, sporto aikšteles, mažesnieji įsikuria smėlio dėžėse. Pakaitinus saulutei atbunda ne tik žemė, bet visa, kas gyva ant jos – tai ir skruzdėlytė, vabalėlis, kirminėlis ir dar daug kas, ko mes ir nepastebime, ko ir negalime pastebėti. Atbunda ir tie, kurių mes nelaukiame ir nenorime apie juos nieko žinoti. Vienas iš tokių „agentų 007“ – tai toksokarų kiaušinėliai, kuriuos gali platinti šunys. 
          Šunys su savo išmatomis gali platinti kelias parazitines ligas, tačiau labiausiai Lietuvoje paplitusi šunų platinama liga yra toksokarozė. Toksokarozę sukelia apvaliųjų kirmėlių toksokarų lervos. Šuns organizme kirmėlės subręsta iki suaugusių ir išskiria kelis šimtus tūkstančių kiaušinėlių, kurie su išmatomis patenka į aplinką. Dirvožemyje kirmėlių kiaušinėliai subręsta ir tampa pavojingi žmonėms ir gyvūnams. Šie kiaušinėliai yra labai atsparūs – dirvožemyje gali išlikti gyvybingi kelis metus. Po žiemos, pakilus dirvožemio temperatūrai virš +10°C, kiaušinėliai nubunda ir per kelias savaites subręsta. Vasarą, kai temperatūra yra aukštesnė, jie gali subręsti per 5 dienas. Aišku, per žiemą didžioji dalis kiaušinėlių žūsta, tačiau tie, kurie įsitaiso po sniegu, tarp sudžiūvusios žolės ar lapų, gali atlaikyti ir labai atšiaurias žiemas, nelabai juos veikia ir vasaros karščiai, nebent tiesioginiai saulės spinduliai. 
          Užsikrėtę šunys yra labai aktyvūs infekcijos platintojai – vienas užsikrėtęs šuo gali išskirti kelis milijonus kiaušinėlių. Infekciją gali platinti ir maži šuniukai, kadangi šuns patelė per placentą ir pieną, jei ji serga, užkrečia savo jauniklius. Jau 3–4 savaičių šuniukai su išmatomis į aplinką išskiria parazitų kiaušinėlius. 
          Patys šunys šiais parazitais užsikrečia prariję subrendusius toksokarų kiaušinius, esančius aplinkoje. Šunis labiausia vilioja išmatų kvapas. Taigi jūsų šuniukas, lakstydamas pasivaikščiojimų metu, nesunkiai susiras kokią krūvelę, ją bakstels nosimi ar išsivolios, ir ant savo kailio parneš parazito kiaušinėlių namo. Net šunų nelaikantys žmonės tokią „dovanėlę“ gali parsinešti ant batų. 
          Kadangi toksokarų kiaušinėliai bręsta dirvožemyje, todėl žmogus gali užsikrėsti nuo nešvarių, žemėtų rankų, valgydamas neplautas uogas, vaisius bei daržoves, net valydamas ar audamasis užterštus batus; vaikai – žaisdami smėlio dėžėse, žaliose vejose, kuriose yra šunų išmatų. Net 60–80 procentų visų ligonių sudaro 3–14 metų amžiaus vaikai. Jie dažniau nei suaugę kontaktuoja su žeme, smėliu, kuris yra užterštas toksokarų kiaušinėliais, dažniau bendrauja su gyvūnais, jie neturi reikiamų higieninių įgūdžių, silpnesnė jų imuninė sistema. 
          Kiekvienais metais visuomenės sveikatos centrų specialistai savo aptarnaujamoje administracinėje teritorijoje atlieka dirvožemio tyrimus ieškodami kirmėlių kiaušinėlių. Tyrimų duomenys tikrai yra nedžiuginantys. Jie rodo, kad smėlio dėžės, ypač daugiabučių namų kiemuose, poilsio zonos dažnai yra užterštos toksokarų kiaušiniais. Aplinkos užteršimas nuolat didėja. Dažnai šeimininkas net nesiteikia pavėdėti savo šuns toliau nuo kiemo, tako ar šaligatvio, o paleidžia, ir šis, nieko nelaukdamas, neria prie smėlio dėžės ar tupia tiesiog prie šaligatvio ar ant jo ir atlieka savo „gamtinius“ reikalus. 
          Daugeliu atvejų, ypač patekus į organizmą mažam lervų kiekiui, liga gali praeiti be simptomų. Tačiau ligonis gali karščiuoti, nors temperatūra dažniausiai būna neaukšta, atsiranda sausas kosulys, dusulys, dažni naktiniai kosulio priepuoliai. Kartais vargina pilvo skausmai. Ligonius pykina, jie vemia, viduriuoja. Protarpiais išberia ir niežti odą. Migruojančių lervų gali pakliūti į akis. Toksokarozei būdinga ilgai (kelis mėnesius arba kelerius metus) trunkanti ir atsinaujinanti ligos eiga. 

          Kaip apsisaugoti nuo užsikrėtimo?

          • Eidami pasivaikščioti su šunimi neužmirškite pasiimti maišelio savo augintinio išmatoms surinkti, kad nebūtų teršiama aplinka: vaikų žaidimo aikštelės, smėlio dėžės, poilsio zonos, žaliosios vejos ir kt. 
          • Rūpinkitės savo augintinio švara ir reguliariai jį gydykite nuo parazitų. 
          • Neleiskite laižyti šunims veido, indų, kuriuos naudoja žmonės, nes ant šuns liežuvio gali būti parazitų kiaušinėlių. Kartais pakanka ir vieno kiaušinėlio, kad išsivystytų sunki liga. 
          • Grįžę iš lauko nevaikščiokite po butą nešvariais batais, nusimaukite juos prie durų, nes ant batų dažnai galima parsinešti nepageidaujamų „lauktuvių“. 
          • Neužmirškite labai atidžiai nusiplauti rankų šiltu vandeniu su muilu grįžus iš lauko, po darbo sode, darže, prieš valgį, pažaidus su šuniuku. 
          • Nevalgykite uogų (netgi surinktų miške), vaisių, daržovių, kad ir užaugintų ekologiškame, švariame, nuosavame sode, prieš tai jų nenuplovę. 
          • Neleiskite vaikams žaisti smėlio dėžėse, kuriose smėlis nekeičiamas eilę metų. Smėlio dėžes reikėtų įrengti saulėtose vietose, idealu būtų, jei jas nakčiai galima būtų uždengti. 
          • Iškylaujant lauke nukritusio ant žemės maisto geriau nevalgyti, jeigu jo negalima nuplauti. Maistą geriausia laikyti sandariuose induose, apsaugančiuose nuo dulkių, musių, kurios gali ant savo kojų pernešti parazitų kiaušinėlių. 

Denge karštligė

Sukėlėjas.
          Denge virusas priklauso Flaviviridae šeimai. Skiriamos 4 serologinės padermės, kurios gali sukelti klasikinę Denge karštligę, sunkesnę formą – Denge hemoraginę karštligę ir Denge šoko sindromą. Viruso rezervuaras – žmonės ir beždžionės. Sukėlėją nuo sergančio žmogaus žmogui perneša Aedes aegypti uodai. 
Epidemiologija.
          Denge karštligė pirmą kartą nustatyta 1950 m. Denge epidemijų Filipinuose ir Tailande metu. Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad Denge virusai kelia riziką daugiau nei 40 proc. planetos gyventojų daugiau nei 100 tropinių ir netropinių šalių. Įvežtiniai atvejai buvo registruoti ir keletoje ne endeminių šalių. 
          Daugiausiai Denge infekcijos atvejų registruojama Pietryčių Azijoje, Amerikoje ir Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje. Stebimas sergamumo pakilimas liūčių laikotarpiu. Kai kuriose vietovėse pastebėtas tokių laikotarpių pailgėjimas. Per paskutinius dešimtmečius Denge karštligė labiausiai paplitusi Centrinės ir Pietų Amerikos šalyse (Meksikoje, Karibų jūros salose, Kolumbijoje, Bolivijoje, Ekvadore, Venesueloje, Brazilijoje, Paragvajuje ir kt.). 1981 m. Kuboje užregistruota didelė Denge karštligės epidemija. Nuo 2003 m. 24-ose Amerikos žemyno šalyse ligos atvejai registruojami sausio-gegužės mėnesiais, tai sutampa su liūčių laikotarpiu daugelyje ligos apimtų šalių. 
          Vietinės kilmės Denge karštligės atvejai Europos Sąjungos šalyse neregistruojami. Pastaraisiais dešimtmečiais išaugo pranešimų apie užregistruotus Denge infekcijos atvejus asmenims, kurie gyveno Pietryčių Azijoje, Indijos subkontinente, Amerikos žemyne, Karibų jūros salose ir Afrikoje (nuo 2 proc. 1999 m. iki 16 proc. 2005 metais). Literatūros duomenimis, Denge infekcija yra antra po maliarijos dažniausiai pasitaikanti grįžusių keliautojų hospitalizacijos ir/ar karščiavimo priežastis. 
          Nuo 1999 metų Europos įvežtinių infekcijų priežiūros tinklui (Trop Net Europ) pranešta apie 1117 Denge karštligės atvejų tarp turistų, grįžusių iš Indijos, Tailando, Indonezijos, Meksikos, Brazilijos ir kt. Lietuvoje užregistruoti 2 Denge karštligės atvejai: 1994 m. asmeniui, kuris lankėsi Indijoje ir 2003 m. asmeniui, kuris lankėsi Karibų jūros salose. 
          Didžiausią susirūpinimą pasaulyje kelia potencialus Denge karštligės plitimas iš endeminių teritorijų dėl klimato atšilimo ir uodų populiacijos didėjimo. 
Klinika.
          Po 3–14 dienų inkubacinio laikotarpio liga pasireiškia 3–5 dienas trunkančiu karščiavimu, galvos, sąnarių, raumenų skausmais, bėrimu, pykinimu ir vėmimu. Esant sunkesnei formai (Denge hemoraginei karštligei) ligonis karščiuoja, kraujuoja. Dar sunkesnė ligos forma yra Denge šoko sindromas. Mirštamumas nuo šios ligos gali siekti 6–30 proc. 
          Asmenims, sirgusiems šia liga, susidaro imunitetas tik prieš tą viruso padermę, kuri sukėlė ligą. 
Profilaktika.
          1.Skiepų nuo šios ligos nėra. 
          2.Nėščios moterys, vaikai iki 12 metų ir asmenys su sunkiomis lėtinėmis ligomis, prieš vykstant į kelionę, turi konsultuotis su šeimos gydytoju, kad įvertintų riziką ir gautų rekomendacijas apie individualias apsaugos priemones. 
          3.Keliaujantiems į endemines šalis patariama: 
                    • Naudoti priemones, apsaugančias nuo uodų (insekticidais apdorotą tinklą lovai apgaubti, impregnuotą pyretroidu spiralę deginti naktį, išpurkšti insekticidais tamsias patalpų vietas, naudoti uodus atbaidančias medžiagas). 
                    • Vaikams iki 3 mėnesių nerekomenduojama naudoti uodus atbaidančias medžiagas, patariama naudoti insekticidais apruoštus tinklelius lovoms. 
                    • Apsirengti šviesiais, ilgomis rankovėmis ir kojas dengiančiais rūbais, ypač tuo laikotarpiu, kai uodai būna labiausiai aktyvūs (anksti ryte ir vėlai vakare). 
          4. Grižus iš kelionės 3–14 dienų laikotarpyje pajutus ligos požymius (karščiavimas, bėrimas, galvos, raumenų skausmai ir kt.), kreiptis į šeimos gydytoją ir informuoti apie buvusią kelionę. 

Tuliaremijos protrūkis Ispanijoje (Castilla y Leon)

           Šiaurės Ispanijos kaimuose nuo šių metų birželio mėnesio buvo registruojami “neaiškios kilmės” karščiavimo atvejai. Vėliau buvo išaiškintas tuliaremijos protrūkis (362 ligos atvejai). Didžioji (80 proc.) dalis atvejų tuliaremijos diagnozė patvirtinta serologiniais metodais (mikroagliutinacijos ir agliutinacijos reakcijomis). 6 proc. atvejų ligoniams išskirta F. tularensis holarctica kultūra, 2 proc. atvejų sukėlėjo genoma nustatyta PGR metodu. Pusei ligonių ligos požymiai pasireiškė liepos 14 d. – rugpjūčio 4 d. 81,4 proc. sirgusiųjų buvo vyrai, 18,6 proc. – moterys. Sirgo visų amžiaus grupių asmenys, 62,5 proc. sirgusiųjų buvo 45–64 m. amžiaus.           33,7 proc. asmenų buvo žemės ūkio darbininkai ar asmenys, kurių darbas susijęs su aplinka(pvz. sodininkai, vandens telkinių prižiūrėtojai ir kt.). Žymi dalis sirgusiųjų turėjo sąlytį su graužikais (23,5 proc.), 16,6 proc. atvejų buvo įsisiurbę pernešėjai, 17,4 proc. atvejų apkandžiojo šunys ar katės, 17,1 proc. lietė vėžius, 10 proc. dažnai vaikščiojo kaimo vietovėse, 9,7 proc. turėjo sąlytį su gyvuliais, 5,8 proc. – tvarkė šiaudus, šieną, mėšlą, 4,4 proc. – lupo kiškiams kailius.           Galima įtarti 2 rizikos veiksnius, kurie sukėlė protrūkį: sukėlėjas pateko per kvėpavimo takus (daugiau nei 60 proc. atvejų išsivystė plaučių ir tifoidinė formos) ir per tiesioginį sąlytį su sukėlėju (išsivystė vietinės ligos formos).           Šiame regione protrūkis buvo užregistruotas ir 1997 m., susirgo 534 asmenys. 2004 m. buvo užregistruota 13 atvejų. Aplinkoje daug kiškių, avių, graužikų ir kt., kurie yra šios infekcijos rezervuaras.           Visuomenei ir asmenims, turintiems didelę riziką užsikrėsti, buvo pateikta informacija apie tuliaremijos profilaktikos priemones:           • vengti sąlyčio su kritusiais, sergančiais ar neįprastai besielgiančiais gyvuliais;
           • nevartoti nešvaraus vandens, gerti tik virintą vandenį;
           • kad apsisaugoti nuo nariuotakojų, naudoti repelentus ir apsauginius rūbus;
           • dirbant žemės ūkio darbus, ypač pastebėjus kritusių graužikų, naudotis asmeninėmis apsauginėmis priemonėmis ir laikytis asmens higienos reikalavimų;
           • lupant sumedžiotų gyvūnų (ypač kiškių) kailius ir dorojant skerdieną, mūvėti gumines pirštines;
           • neleisti vaikams liesti negyvų gyvulių;
           • valgyti tik gerai iškeptą/išvirtą laukinių gyvulių mėsą;
           • pajutus ligos požymius, nedelsiant kreiptis medicinos pagalbos.