Visi įrašai (Slauge)

Įvežtinis Marburgo virusinės hemoraginės karštligės atvejis Europoje

Š.m. liepos 11 d. Olandijoje užregistruotas įvežtinis Marburgo virusinės hemoraginės karštligės atvejis. 
          40 m. amžiaus olandė birželio mėnesį atostogavo Ugandoje (Afrika). Atostogų metu ji lankėsi Fort Portal bei Maramagambo vietovėse esančiose olose, kuriose skraidė daug šikšnosparnių, kurie yra šios ligos sukėlėjų nešiotojai. 
          Ligonė į Olandiją grįžo birželio 28 d. Pirmieji ligos požymiai pasireiškė liepos 2 d., liepos 5 d. ligonė buvo hospitalizuota, liepos 10 d. Marburgo virusinės hemoraginės karštligės diagnozė patvirtinta laboratoriškai, liepos 11 d. ligonė mirė. 
          Nors virusinių hemoraginių karštligių atvejai Europoje registruojami retai, tačiau išaugus keliaujančiųjų srautui bei atsiradus galimybei per trumpą laiką pasiekti bet kurią pasaulio šalį, padidėjo šių ligų įvežimo į mūsų šalį galimybė. 
          Natūralus šios ligos sukėlėjo paplitimas gamtoje nėra aiškus. Sukėlėjas yra išskirtas kai kuriose Afrikos šalyse iš beždžionių, šikšnosparnių. 
          Ligos sukėlėjas plinta per tiesioginį sąlytį su sergančio žmogaus ar gyvulio krauju, sekretais, organais. 
          Liga prasideda praėjus 2–21 dienoms po užsikrėtimo. Staiga pakyla temperatūra, atsiranda silpnumas, raumenų, sąnarių, galvos skausmai, sumažėja apetitas, ligonį pykina, jis vemia, viduriuoja, kartais pasireiškia kraujavimas įvairiose kūno vietose. Mirštamumas nuo šios ligos 30–90 %. 
          Skiepų nuo Marburgo virusinės hemoraginės karštligės nėra. 
          Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centras pataria, prieš vykstant į keliones po egzotines šalis pasidomėti, kokios žmonių užkrečiamosios ligos paplitusios jose ir kaip nuo jų apsisaugoti. 
          Grįžus iš kelionių, keletos dienų laikotarpyje (2-21) pakilus temperatūrai, atsiradus galvos, raumenų skausmams, bėrimui, kraujosruvoms ir kt., būtina nedelsiant kreiptis medicinos pagalbos ir gydytojui pasakyti apie buvusią kelionę. 

Susirgimai cholera Afrikoje

  Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centras informuoja, kad 2008 m. rugpjūčio – gruodžio mėnesiais Zimbabvėje užregistruota 11735 choleros atvejų, 484 ligoniai mirė. Susirgimai išplitę visoje šalies teritorijoje, daugiausiai – Buridiro provincijoje. Choleros protrūkiai Zimbabvėje registruojami nuo 1990 metų, ypač dideli protrūkiai buvo 1999 ir 2002 metais. Ši užkrečiamoji liga registruojama ir kaimyninėse Zimbabvės šalyse: Pietų Afrikos Respublikoje, Bostvane ir Mozambike. 
          Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) koordinuoja įvairių šalies ir užsienio institucijų bei organizacijų vykdomas choleros profilaktikos priemones ir nerekomenduoja judėjimo ir prekybos suvaržymo. 

Kas yra cholera?

          Cholera – tai ūmi žarnyno užkrečiamoji liga, kurią sukelia bakterijos – choleros vibrionai. Ligos inkubacinis periodas kelios valandos – 5 dienos. Daugiau kaip 90 proc. užsikrėtusiųjų liga pasireiškia lengvai: jokių simptomų nebūna arba lengvai viduriuojama. 2–5 proc. užsikrėtusiųjų išsivysto sunkios ligos formos, pasireiškiančios stipriu vandeningu viduriavimu ir vėmimu, dėl ko prarandamas didelis organizmo skysčių ir druskų kiekis. Negydant tokie ligoniai miršta 
          Pagrindinę choleros infekcijos rezervuaro dalį sudaro asmenys su besimptome infekcija ir sergantys lengvomis ligos formomis. Jie dažniausiai lieka neišaiškinti ir palaiko choleros vibriono cirkuliaciją aplinkoje. 
          Choleros sukėlėjas daugelį metų gali išgyventi vandens telkiniuose, todėl dažniausiai užsikrečiama geriant užterštą vandenį ar per tokiu vandeniu užterštą maistą, per ledą, pagamintą iš užteršto vandens. Ypač svarbus infekcijos perdavime yra jūros maistas (žuvys, vėžiagyviai, gaudomi iš užterštų cholera vandens telkinių bei valgomi dažniausiai žali). Užsikrečiama ir per maistą, kuris ruošiamas užsikrėtusių ar sergančių cholera žmonių. 
          Cholera pasireiškia šalyse, kur nuolat trūksta švaraus geriamojo vandens, labai didelis gyventojų tankumas, žemas sanitarinis lygis. Keliaujantys į tokias šalis rizikuoja susirgti šia liga. 

Kaip apsisaugoti nuo choleros?

          • Gerti tik virintą ( ne mažiau kaip 1 min.) arba chloru dezinfekuotą vandenį (chloro preparatų galima įsigyti vaistinėse). 
          • Karšti gėrimai ( arbata, kava), fasuoti buteliuose ar pakeliuose gėrimai pavojaus nekelia. 
          • Nevartoti ledo gabaliukų, jei nesate tikri, kad jie pagaminti iš švaraus vandens. 
          • Valgyti tik rūpestingai termiškai paruoštą bei karštą maistą. Tik temperatūra, ne mažesnė kaip +70o C visose maisto dalyse, gali sunaikinti choleros sukėlėją. Paruoštą maistą būtina laikyti atskirai nuo žalių maisto produktų. 
          • Vengti žalio jūros maisto (žuvų, vėžiagyvių). 
          • Užsikrėsti per vaisius ir daržoves rizika maža, ypač prieš valgant nuplovus, nulupus ar nuskutus žievelę. 
          • Gerti tik pasterizuotą ar virintą pieną. 
          • Įsitikinti, kad maistas, perkamas gatvėse, yra rūpestingai termiškai apruoštas. 
          • Kuo dažniau plauti rankas: prieš valgio ruošimą ir prieš valgymą bei pasinaudojus tualetu. 
          • Prieš valgant ar geriant įsitikinti maisto bei vandens kokybe. 

Prisilaikant šių patarimų galima išvengti ir kitų žarnyno užkrečiamųjų ligų, plintančių per vandenį ir maistą. Ką reikia daryti įtarus, kad susirgote cholera?

          Staiga pradėjus viduriuoti, nedelsiant kreiptis į gydytoją. Prieš jam atvykstant, gerti kuo daugiau skysčių: 
          • cukraus–druskos tirpalo (6 šaukšteliai cukraus ir 1 šaukštelis druskos 1 litrui vandens); 
          • silpnos arbatos; 
          • druskų tirpalo, kuri galima įsigyti vaistinėse (vartoti kaip nurodyta instrukcijoje). 

Dėl Enteroviruso 71 infekcijos protrūkio Azijoje

Kaip pranešė Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras, Singapūre, Kinijoje ir Vietname sparčiai plinta Enterovirusas 71 (EV71). Užregistruoti tūkstančiai šio viruso sukelti infekcijos bei 26 mirties atvejai. Daugumos susirgusiųjų amžius yra iki 2 metų. Susirgimai EV71 infekcija šiuo metu užregistruoti 6 Kinijos provincijose (Anhui, Zhejiang, Henan, Hubei, Jiangxi ir Guangdong). EV71 infekcijos protrūkiai yra Singapūre ir Vietname, tačiau detalesnės informacijos iš minėtų šalių nėra. 
          Labai patogeniško Enteroviruso 71 infekcija dažniausiai vaikams pasireiškia karščiavimu, pūslelėmis ir opomis burnoje, rankų ir kojų bėrimu. Todėl ši liga dar vadinama rankų, kojų ir burnos liga. Kiek rečiau, tačiau EV71 gali būti sunkių centrinės nervų sistemos ligų (meningito ir meningoencefalito) bei paralyžiaus priežastimi. 
          Slaptasis ligos laikotarpis po užsikrėtimo trunka nuo 2 dienų iki 2 savaičių, paprastai 3 – 7 dienos. Enterovirusas 71 paprastai plinta oro lašeliniu būdu, taip pat per tiesioginį kontaktą su ligonio biologinėmis išskyromis iš burnos bei išmatomis. Išmatose virusas gali būti randamas keletą savaičių po pasveikimo. 
          Pirmą kartą Enterovirusas 71 buvo išskirtas iš ligonio su neurologiniais požymiais klinikinės medžiagos 1969 metais Kalifornijoje. Profilaktiniais skiepais sumažinus sergamumą poliomielitu, Enterovirusas 71 tapo pagrindine vaikų sunkių neurologinių ligų priežastimi. 
          Nuo 1980 metų mažesni ar didesni EV71 infekcijos protrūkiai kildavo įvairiose Azijos šalyse – Malaizijoje, Japonijoje, Kinijoje, Singapūre. Didžiausias protrūkis 1998 metais buvo Taivanyje. Protrūkio metu buvo užregistruota daugiau nei 129 tūkstančiai susirgimų atvejų, apie 400 sunkių komplikacijų ir daugiau nei 80 mirties atvejų. 
          Vakcinos prieš EV71 nėra, taip pat nėra ir efektyvių priešvirusinių vaistų šios infekcijos gydymui bei profilaktikai. Pagrindinės profilaktikos priemonė – sanitarija ir higiena. Kad išvengti užsikrėtimo būtina dažnai ir kruopščiai plauti rankas su muilu, ypatingai po kontakto su ligonio seilėmis bei išmatomis, pasinaudojus tualetu ir prieš valgį. Užterštus paviršius ir aplinkos daiktus patariama valyti valikliais su chloru. 
           Asmenims, keliaujantiems į šiuo metu EV71 plitimo teritorijas, patariama vengti tiesioginio kontakto su ligoniais ir laikytis asmeninės higienos. 

Dėl Krymo Kongo hemoraginės karštligės atvejo Graikijoje

Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos šių metų liepos 8 d. gavo pranešimą iš Europos Užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros tinklo skubaus įspėjimo ir reagavimo sistemos (EWRS) apie užregistruotą tikėtiną Krymo Kongo hemoraginės karštligės atvejį Graikijoje. Sveikatos apsaugos ministerija norėtų atkreipti specialistų, visuomenės, o ypač – keliautojų dėmesį į šios ligos profilaktiką. Grįžus iš kelionės po endemines teritorijas ir 2 – 6 dienų laikotarpiu pajutus užkrečiamosios ligos požymių (karščiavimas, galvos skausmas, bėrimas, kraujosruvos ir kt.), būtina nedelsiant kreiptis medicininės pagalbos ir gydytojui pasakyti apie buvusią kelionę. 
          Birželio 20 d. dėl staigaus karščiavimo medicinos pagalbos kreipėsi 46 metų ligonė, gyvenanti Komotini gyvenvietėje (Graikija) ir dirbanti žemės ūkio darbus. Ligonė birželio 23 d. buvo hospitalizuota Aleksandroupolio universitetinės ligoninės vidaus ligų skyriuje ir dėl daugybinių organų nepakankamumo š.m. liepos 2 d. mirė. Š.m. liepos 2 d. Salonikų universiteto mikrobiologijos referentinėje hemoraginių karštligių laboratorijoje ligonės kraujo serume nustatyti antikūnai prieš Krymo Kongo hemoraginės karštligės sukėlėją. 
          Krymo – Kongo karštligės sukėlėjas – tai Nairovirus šeimos Bunyaviridae virusas. Pirmą kartą liga aprašyta 1944 m. Kryme. 1969 m. nustatyta, kad tas pats virusas sukėlė ligą ir 1956 m. Konge. Infekcijos rezervuaras gamtoje – kiškiai, paukščiai, erkės, graužikai, naminiai gyvuliai (avys, ožkos, stambieji raguočiai). 
          Gyvūnai užsikrečia įsisiurbus infekuotoms erkėms. Erkės užsikrečia nuo infekuotų gyvūnų ar infekciją gauna transovariniu keliu. Žmonės užsikrečia nuo sergančių gyvulių dėl tiesioginio sąlyčio su jų krauju ar kūno skysčiais arba įsisiurbus infekuotoms ligos sukėlėju erkėms. Rečiau žmonės užsikrečia nuo ligonių per kraują ir kūno skysčius. 
          Krymo – Kongo virusas plačiai paplitęs, užsikrėtusių erkių rasta Afrikoje, Azijoje ir Rytų Europoje. Pavieniai ligos atvejai ir protrūkiai paplitę Rytų ir Vakarų Afrikoje, Centrinės Azijos ir buvusios TSRS šalyse, Kosove, Albanijoje, Irane, Pakistane ir kt. 2001–2003 m. protrūkiai buvo registruoti Turkijoje (83 atv.), 2001 m. – Kosove ir Albanijoje (18 ir 8 atv.), 2002 m. – Pakistane (3 atv.) ir 2003 m. Mauritanijoje (38 atv.). 1999–2004 m. Irane registruoti 155 atv., kasmet susirgimai registruojami Bulgarijoje ir Pietų Afrikoje. 
          2006 m. sausio-birželio mėn. 22-jose Turkijos provincijose užregistruota 150 laboratoriškai patvirtintų Krymo-Kongo karštligės atvejų. Daugiausiai susirgimai plito provincijose prie Juodosios jūros – Tokat, Sivas, Gumushane, Amasya, Yozgat ir Corum. Susirgimų neužregistruotą Viduržemio jūros pakrantėje. Susirgimų skaičiaus augimas Turkijoje 2006 m., palyginus su ankstesniais (2003 m. – 150 atv., 2004 m. – 249 atv., 2005 m. – 266 atv.), rodo išaugusi viruso aktyvumą ir geresnę ligos diagnostiką. 
          Šia liga dažniau serga žemdirbiai, skerdyklų darbuotojai, veterinarijos specialistai. Sveikatos priežiūros darbuotojai turi riziką užsikrėsti per sąlytį su infekuotu krauju ar kūno skysčiais. 
          Ligos inkubacinis laikotarpis priklauso nuo viruso patekimo būdo: įsisiurbus erkei – 1–9 dienos, per sąlytį su krauju ar kūno skysčiais – 5–13 dienų. 
          Ligos simptomai nespecifiški: liga prasideda ūmiu karščiavimu, raumenų ir galvos skausmais, galvos svaigimu, pilvo skausmu, vėmimu, vėliau gali prasidėti kraujavimas. Mirštamumas gali siekti 30 proc. dažniausiai antrą ligos savaitę. 
          Diagnozė patvirtinama laboratoriniais tyrimais: nustatant antikūnus prieš ligos sukėlėją, viruso nukleininę rūgštį ar išskiriant virusą. 

          Profilaktika. 

          Vykstant į endemines teritorijas patariama saugotis erkių įsisiurbimo: 
          • Naudoti erkes atbaidančias medžiagas (repelentus). 
          • Vilkėti prigludusius rūbus, uždengiančius rankas ir kojas, apsunkinančius erkėms patekti ant kūno. 
          • Grįžus iš endeminių teritorijų, būtina apžiūrėti savo kūną, radus įsisiurbusią erkę – nedelsiant ją ištraukti, naudojantis specialiomis žnyplėmis ar pincetu. Įsisiurbimo vietą nuplauti vandeniu su muilu ir dezinfekuoti jodo tirpalu. Įsisiurbimo vietą stebėti keletą dienų ir atsiradus pūliniui, bėrimui ir kt., kreiptis į gydytoją. 

MALIARIJA

MALIARIJA: INFORMACIJA IR PATARIMAI

    Maliarija yra gyvybei grėsminga liga, kurią sukelia keturių rūšių pirmuonys-plazmodijai. Maliarija yra plačiai paplitusi Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos valstybėse. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje yra daugiau kaip 100 šalių, kuriose galima užsikrėsti maliarija. Kasmet užregistruojama 300 – 500 mln. klinikinių maliarijos atvejų. Per metus visame pasaulyje nuo šios ligos miršta 1,5 – 2,7 mln. žmonių, iš jų 1 mln. – vaikų iki 5 metų amžiaus. Kiekvienais metais ja suserga daugiau kaip 10 tūkst. turistų, iš kurių apie 1 proc. miršta nuo tropinės maliarijos. Lietuvoje kasmet keli žmonės suserga įvežtine maliarija. 
    Žmogaus organizme parazituoja 4 maliarijos sukėlėjų rūšys: P.vivax, P.ovale – trečiadienės, P.malariae – ketvirtadienės, P.falciparum – tropinės maliarijos sukėlėjai. 
    Infekcijos šaltinis yra sergantis maliarija ar sveikas plazmodijų nešiotojas.Kaip užsikrečiama maliarija?    Paprastai maliarijos sukėlėjas plinta transmisiniu būdu (perneša Anohpeles genties uodai). Užkratas gali būti perduotas transfuziniu būdu: donoras (parazitų nešiotojas) per užkrėstus instrumentus. Endeminėse vietovėse pasitaiko ir įgimtos maliarijos atvejų, kai parazitai užkrečia vaisių per pažeistą placentą ar gimdymo metu. 
    Uodai užsikrečia įkandę sergantį maliarija žmogų ir kartu su krauju įsisiurbę maliarijos sukėlėjų. Kuo aukštesnė aplinkos temperatūra, tuo greičiau vystosi maliarijos parazitai uodo organizme ir uodas (po 7–45 dienų) tampa pavojingas žmogui. Užsikrėtęs uodas, įkąsdamas sveiką žmogų, kartu su savo seilėmis įleidžia ir daugybę maliarijos sukėlėjų. Maliarijos sukėlėjai kraujo srove patenka į kepenų ląsteles, vėliau į kraują ir eritrocitus. Eritrocituose sukėlėjai dauginasi, jiems sprogus, į kraują patenka nauji parazitai, kurie vėl skverbiasi į sveikus eritrocitus. Masinio eritrocitų žuvimo metu į kraują patekę sukėlėjai ir nuodingi jų apykaitos produktai sukelia karščiavimo arba charakteringus maliarinio drugio priepuolius.Ligos simptomai    Tam tikrą laiką žmogus jokių negalavimų nejaučia. Šis ligos periodas, vadinamasis inkubacinis periodas, trunka nuo vienos iki kelių savaičių, kartais daugiau kaip metus. Tai priklauso nuo sukėlėjo rūšies. P.vivax ir P.ovale dalis parazitų lieka kepenyse ir formuoja taip vadinamus snaudžiančius židinius, kurie vėliau sukelia recidyvus (ligos paūmėjimai). 
    Paprastai maliarija prasideda būdingu karščiavimo priepuoliu. Priepuoliai gali kilti kas 48–72 valandas, tai nulemia sukėlėjo rūšis. Kai ligos eiga netipiška, priepuoliai gali kartotis ir dažniau. Priepuolis prasideda šalčio krėtimu. Ligonis negali sušilti net šiltai apsirengęs ar apsiklojęs antklode. Labai greitai po šalčio krėtimo pakyla temperatūra iki 40–41 °C, atsiranda stiprūs galvos, raumenų skausmai, kartais pykinimas, vėmimas. Atsiradus labai aukštai temperatūrai, ligonį pradeda troškinti, oda pasidaro sausa ir karšta, veidas parausta, kartais atsiranda traukuliai, kliedesys, sąmonės pritemimas. Karščiavimas tęsiasi 3–4 valandas, po to temperatūra krinta, ligonis gausiai prakaituoja, jaučia silpnumą.Ką daryti susirgus?    Kadangi užsikrėtus maliarija simptomai ima ryškėti tik po vienos ar net kelių savaičių, todėl po kelionės praėjus net ir daug laiko, reikia informuoti gydytoją, kad lankėtės padidėjusio sergamumo maliarinėje zonoje. 
    Maliarija susirgimo pradžioje gali būti panaši į gripą ir kitas peršalimo ligas su būdingu ryškiu prakaitavimu. Sukarščiavus būtina tuojau pat ( per 24 val. ) kreiptis į gydytoją, kad būtų nustatyta ligos diagnozė. 
    Maliarija diagnozuojama įvertinus epidemiologinius duomenis, klinikinius simptomus (drugio priepuolius), laboratorinių tyrimų duomenis.Ar galima apsisaugoti nuo maliarijos?
Chemoprofilaktika
    Kiekvienas žmogus, vykstantis į šalis, kuriose paplitusi maliarija, privalo vartoti vaistus. Reguliarus vaistų vartojimas–viena svarbiausių maliarijos profilaktikos priemonių, apsaugančių žmogų nuo šios pavojingos ligos. Žmogus, nereguliariai gerdamas antimaliarinius vaistus, vis tiek suserga ir tik nutolina ligos pradžią arba gali suklaidinti diagnozę, dėl netipiško karščiavimo. 
    Vaistus paskiria asmens sveikatos priežiūros įstaigos specialistas, turintis keliautojų medicinos specializaciją, gydytojas infektologas. Konkretus preparatas parenkamas, atsižvelgiant į endeminėje zonoje esamą riziką, vaisto rezistentiškumą, pašalinius reiškinius, lydinčius susirgimus, ligonio amžių. Vaistus reikėtų pradėti gerti savaitę prieš atvykstant į padidėjusio sergamumo zoną (ne vėliau kaip 3 dieną iki išvykimo). Vaistus galima pradėti vartoti ir prieš mėnesį iki išvykimo, kad vaistų poveikį galima būtų patirti dar būnant namuose ir pasikonsultuoti su gydytoju. 
    Reikia žinoti, kad antimaliarinė profilaktika negali užtikrinti absoliučios apsaugos (chemoprofilaktikos efektyvumas siekia 93–100 %), todėl jei pakyla temperatūra sugrįžus ar būnant endeminėse vietovėse po savaitės nuo galimo pirmo kontakto su maliarijos sukėlėjais iki mažiausiai 2 mėnesių po galimo paskutinio kontakto), būtina tuoj pat kreiptis į gydytoją.Bendrieji patarimai, kaip vartoti vaistus:Pasakyti gydytojui, jei esate nėščia , planuojate pastoti ar maitinate kūdikį krūtimi.Pasakyti gydytojui, jei esate alergiškas ar sergate epilepsija, depresija, kitomis ligomis, ar vartojate antiaritminius vaistus ar kitus vaistus (įskaitant ir nereceptinius).Pasakyti gydytojui, kiek truks kelionė, koks jos tikslas (ar vykstama dirbti, ar asmuo vairuos automobilį, nardys).Tabletes visada gerti tuo pačiu paros metu, geriausiai vakare. Jei tabletės geriamos kartą per savaitę, jas reikia gerti tą pačią savaitės dieną. Vaistus reikia vartoti su maistu, gausiai užgeriant vandeniu.Paklausti gydytojo, kaip nuvykus į šalį tinkamai vartoti vaistus, kaip elgtis sukarščiavus.Apsauga nuo uodų    Uodai yra maliarijos sukėlėjų pernešėjai, todėl apsisaugojimas nuo uodų įkandimo yra svarbi maliarijos profilaktikos priemonė. Uodai labiausiai puola saulei leidžiantis ir tekant.
    Apsisaugojimui nuo uodų naudojamos uodus atbaidančios priemonės – repelentai, kurių sudėtyje yra dimetilftalato arba N,N–diethyl–m-toluamido. Repelentais išpurškiamas ar ištepamas veidas, drabužiais nepridengtos rankos, kojos. Preparato etiketėje turi būti nurodytos rekomendacijos apie repelento panaudojimo dažnumą. Jų reikia griežtai laikytis ir neperdozuoti, ypač mažiems vaikams. Viršutinius drabužius, galvos gobtuvus, specialius apsiaustus, avalynę, pirštines, skareles galima impregnuoti repelentais. Impregnuojant drabužius reikia pamerkti 1–2 val. į dimetilftalato tirpalą ir išdžiovinti.
    Galima apdoroti ir gyvenamąsias patalpas: susukta į tabletę, impregnuota pyretroidu virvutė deginama nakčiai miegamuosiuose. Virš lovos pakabinamas impregnuotas permetrinu ar deltametrinu audeklas, atsigulus jo kraštai pakišami po čiužiniu. Reikia įsitikinti, ar tinklelyje nėra skylių. Patalpų langai ir durys turi būti uždaromi prieš saulėlydį , o jei jie atviri būtina rūpestingai uždengti juos tinkleliais. Būtina gerai išpurkšti insekticidais tamsius patalpų kampus, palovius, pastales, po kėdėmis, už užuolaidų ir visas tas vietas, kuriose gali būti uodų. Negalima be apsaugos priemonių miegoti ant stogų, ant denių, po atviru dangumi. Vakarais vengti būti arti vandens telkinių ar baseinų.

Iš Adrijos jūros vandens išskirta Vibrio parahaemolyticus “pandeminė” padermė

 Vibrio parahaemolyticus – tai halofiliniai (mėgstantys šarminę terpę) mikroorganizmai (vibrionai), galintys žmonėms sukelti maistu ir per vandenį plintančias žarnyno, žaizdų infekcijas ir septicemijas. 
          Halofiliniai vibrionai gyvena jūrų ir upių žiočių vandenyje, dumblo nuosėdose gali išlikti gyvybingi ir žiemą, o pavasarį bei vasarą, kai vandens temperatūra yra aukštesnė nei 15 laipsnių gali daugintis. Halofiliniai vibrionai dažnai išskiriami iš šiluminiai neapruošto jūros maisto: žuvų, austrių, krabų, valgomųjų moliuskų ir kt. Valgant vibrionais infekuotus ir nepakankamai apruoštus minėtus produktus, galima susirgti ūmiais gastroenteritais, kurie pasireiškia viduriavimu, galvos skausmu, pykinimu, vėmimu ir žarnyno spazmais. V.parahaemolyticus paplitę daugelyje Azijos šalių, tarp jų Kinijoje, Japonijoje, Taivanyje, kur sukėlė 20-60 procentų visų 1991-2003 metais užregistruotų maistu plintančių infekcijų atvejų. Europoje V.parahaemolyticus infekcijos paplitimas nedidelis: sporadiniai protrūkiai buvo registruoti Ispanijoje 1989, 1999, 2004m. bei Prancūzijoje 1997 m. 
          Rečiau V.parahaemolyticus gali sukelti odos infekciją, kai sukėlėjas patenka per atviras žaizdas, maudantis šiltame jūros vandenyje. Buvo užregistruota keletas žaizdų infekcijos ir septicemijos atvejų asmenims su nusilpusiu imunitetu, vaikams ir vyresnio amžiaus asmenims. Danijoje buvo išaiškinta 7 atvejai odos infekcijos, sukeltos V.parahaemolyticus asmenims, kurie maudėsi Baltijos jūroje. 
          V.parahaemolyticus turi 2 virulentiškumo faktorius – termostabilų hemoliziną (TDH) ir į TDH panašų hemoliziną (TRH). Daugiau nei 90 proc. iš klinikinės medžiagos išskirtų padermių turėjo TDH faktorių. 0,3-3 proc. V.parachaemolyticus padermių, išskirtų iš išorinės aplinkos turėjo TDH ir/ar TRH faktorius. 
          Atliekant atvejų ligoninėse Indijoje (Kalkuta) tyrimus, nustatytas V.parahaemolyticus serotipas O3:K6. Ši aukšto virulentiškumo padermė sudarė 63 proc. visų V.parahaemolyticus klinikinių padermių, išskirtų iš ligonių Kalkutoje 1996 m. rugsėjo – 1997 m. balandžio mėnesį. Tokių klinikinių padermių buvo ir kitose pietų Azijos šalyse ir tarp Japonijos turistų, grįžusių iš šių šalių. Šio serologinio varianto sukelti gastroenteritai nuo 1996 metų buvo registruojami daugelyje Azijos, Amerikos, Afrikos ir Europos šalių. Ši V.parahaemolyticus padermė pavadinta “pandemine“ paderme. Dabar ši taip vadinama “pandeminė“ grupė apima O3:K6, O4:K68, O4:K25, O:K26, ir O1:K netipuotas halofilinių vibrionų padermes. 
          Tarptautinis mokslinis vibrionų tyrimo projektas (VibrioSea) buvo vykdomas Adrijos jūros šiaurėje ir Venecijos lagūnoje 2006 m. birželio – 2007 m. lapkričio mėnesiais. Daugiausiai V.parahaemolyticus buvo išskirta iš jūros vandens, planktono ir nuosėdų šiltuoju metų laiku (gegužės-spalio mėn.). Atlikus detalesnę išskirtų padermių laboratorinę analizę, buvo nustatyta viena padermė, kuri turėjo virulentiškumo geną TDH ir “pandeminį “ markerį geną orf8. 
          Ši padermė buvo išskirta 2007m. gegužės mėn. iš vandens, paimto jūros pakrantėje Caleri vietovėje arti Adige ir Brenta upių žiočių, 500 m nuo kranto. Dabar vykdomi detalesni serologiniai, molekuliniai ir kiti tyrimai, lyginama su kitomis “pandeminėmis” padermėmis, išskirtomis iš aplinkos ir klinikinės medžiagos Europoje ir Azijoje. 
          Tai yra pirma V. parahaemolyticus padermė, išskirta iš vandens Italijoje ir visoje Europoje, kuri turi genetinius markerius būdingus “pandeminei” padermei (TDH, orf8,toxRS/new). Anksčiau “pandeminė” padermė buvo išskirta Ispanijoje Galicijos regione ir Prancūzijoje iš klinikinės medžiagos ar jūros produktų, bet ne iš vandens. 
          Tyrimai rodo, kad potencialus patogeninių halofilinių vibrionų buvimas išorinėje aplinkoje Europoje sudaro riziką žmonių sveikatai, todėl turi būti vykdoma jų priežiūra. 

Geltonasis drugys Afrikoje ir Pietų Amerikoje 2006 metais (Pagal savaitinį leidinį “Weekly epidemiological record” 2008, Nr.8 )

           2006 metais Afrikos ir Pietų Amerikos šalyse buvo užregistruota 114 patvirtintų geltonojo drugio atvejų, 58 ligoniai mirė.           28 atvejai užregistruoti 7 Afrikos šalyse: Kamerune, Centrinėje Afrikos Respublikoje, Ganoje, Gvinėjoje po vieną, Togo (3), Mali (5), Dramblio Kaulo Kranto Respublikoje (16). Mirštamumas svyravo nuo 19 proc. Dramblio Kaulo Kranto Respublikoje iki 80 proc. Mali.           86 atvejai užregistruoti 4 Pietų Amerikos šalyse: Brazilijoje (2), Kolumbijoje (5), Bolivijoje (16), Peru (63). Mirštamumas svyravo nuo 54 proc. Peru iki 100 proc. Brazilijoje ir Kolumbijoje.           Susirgimai registruojami šalyse, kur didelis gyventojų ir ligos pernešėjų tankis. Kad sumažinti susirgimų skaičių, vykdomos Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamos strategijos: skiepijimus nuo geltonojo drugio įtraukti į nacionalinius skiepų kalendorius, skiepyti galima 9 mėnesių ir vyresnius vaikus bei įgyvendinti gyventojų masinę vakcinaciją aukštos rizikos šalyse. Šiam tikslui 2006-2010 metų laikotarpyje skiriama po 6 milijonus vakcinos dozių kasmet.

Žmonių trichineliozė – vis dar registruojamas susirgimas Lietuvoje

 Kasmet pasaulyje užregistruojama apie 11 milijonų žmonių, sergančių trichinelioze. Lietuvos medicininės statistikos duomenimis, kasmet trichinelioze serga kelios dešimtys žmonių. Sergamumo statistika tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje nuolat kinta. Tai priklauso nuo maitinimosi įpročių, mėsos paruošimo būdo, nuo ligos diagnostikos, registracijos, žmonių žinių apie šią ligą bei jos profilaktiką. 
          Džiugu pastebėti, kad Lietuvoje sergamumas šia parazitine liga nuolat mažėja. Lyginant 1998 ir 2007 metus sergamumo trichinelioze rodiklis sumažėjo nuo 0,42 iki 0,04 atvejų 10000 gyventojų. 
          Modernių skerdyklų kūrimasis, pagerėjusi mėsos kontrolė – tai pagrindiniai faktoriai, kurie nulėmė kiaulių, o tuo pačiu ir žmonių trichineliozės mažėjimą. 
          Židinių epidemiologinio tyrimo analizė rodo, kad žmonių trichineliozė Lietuvoje plinta per infekuotą trichinelėmis kiaulieną ir šernieną. Paskutiniaisiais metais šerniena – gana retas žmonių trichineliozės infekcijos šaltinis, tačiau 2001 metais viename židinyje trichinelioze susirgo 69 asmenys, vartoję maistui šernieną, infekuotą trichinelėmis. Kiekvienais metais nuo 10 iki 42 proc. žmonių trichineliozės atvejų infekcijos šaltinis lieka neišaiškintas – tai dažniausiai po vieną susirgimą registruojami židiniai, arba židiniai, kuriuose ligoniai slepia duomenis apie galimą trichineliozės infekcijos šaltinį. Taigi Lietuvoje pagrindinis trichineliozės šaltinis yra infekuota trichinelėmis kiauliena ir dažniausiai privačiuose šeimyniniuose ūkiuose užaugintų kiaulių mėsa, kuri nebuvo tikrinta dėl trichineliozės. Tokie židiniai būna gana išplitę ir apima nemažą užsikrėtusių žmonių skaičių, nes dažnai, ypač prieš šventes, skerdiena padalinama giminėms, pavaišinami draugai ir kaimynai. 
          Žmonės šia helmintoze užsikrečia vartodami žalią ar nepakankamai šiluminiai apdorotą užsikrėtusių gyvūnų mėsą, kurioje yra cistų su trichinelių lervomis. Užsikrėtus, pirmieji ligos požymiai gali pasirodyti po 3 ar tik po 45 dienų. Tai priklauso nuo užkrėstos mėsos valgymo dažnumo ir kiekio, mėsos paruošimo būdo (rūkyta, sūdyta, kepta ar žalia), patekusių lervų skaičiaus ir jų gyvybingumo bei žmogaus individualaus jautrumo infekcijai. 
          Liga pasireiškia įvairiais požymiais. Ligos pradžioje, kai kirmėlės yra žarnyne, skauda pilvą, kyla šleikštulys, vėmimas, viduriavimas. Vėliau, lervoms migruojant į raumenis (1–2 savaites po užsikrėtimo), atsiranda veido ir akių pabrinkimai (edemos), vystosi akių junginės uždegimas, pakyla temperatūra, atsiranda raumenų skausmai, odos bėrimai, nemiga. Esant sunkiai ligos eigai, gali vystytis plaučių uždegimas, širdies nepakankamumas. Esant lengvai infekcijai, ligos simptomų gali ir nebūti. Vaikams dažniau nei suaugusiesiems trichineliozės eiga būna lengva. 
          Įtarus, kad asmuo gali sirgti trichinelioze, reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją. Diagnozė nustatoma atsižvelgiant į būdingus ligos požymius, epidemiologinius duomenis, atliekami kraujo serologiniai tyrimai. 

          Kaip išvengti užsikrėtimo trichinelioze?

          Nereikėtų bijoti pirkti mėsos iš parduotuvių, nes visa mėsa bei jos gaminiai į prekybą patenka patikrinti dėl trichineliozės. 
          Kol kas daugiausiai registruojama židinių, kur infekcijos šaltinis yra namų ūkiuose užaugintų kiaulių mėsa, naudojama prieš tai nepatikrinus dėl trichineliozės. Todėl saugant savo ir artimųjų sveikatą reikėtų kiaulės ar sumedžiotų šernų skerdieną patikrinti dėl trichineliozės. Juo labiau, kad tyrimai atliekami greitai, nebrangiai, o ir tiriamos medžiagos reikia nedaug. Reikia nupjauti gabaliuką (apie 100 gramų) raumenų (geriausiai diafragmos, liežuvio, tarpšonkaulinių raumenų) ir nunešti į artimiausią Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos laboratoriją. Negalima vartoti mėsos kol nėra atsakymo iš laboratorijos, tik gavus neigiamą atsakymą galima vartoti mėsą maistui. 
          Nereikėtų pirkti nelegaliai pardavinėjamos ar pardavinėjamos šalia turgaviečių mėsos, nesusigundykit mažesne jos kaina, nes po to gydymui išleisite žymiai daugiau. Į turgavietes patenka mėsa patikrinta dėl trichineliozės, tačiau jeigu jums kilo įtarimų, paprašykit, kad jums parodytų veterinarijos laboratorijos spaudą ant mėsos. 
          Svarbus ir mėsos paruošimo būdas. Mažiau pavojinga yra valgyti troškintą ar virtą mėsą. 250 gramų dydžio mėsos gabaliukus reikia virti 1–1,5 valandos. Aukštoje temperatūroje trichinelės žūna gana greitai, jei karštis jas paveikia tiesiogiai. Kai patiekalams ruošti naudojami dideli mėsos gabalai, juose esančios lervos nepakankamai paveikiamos temperatūros ir mėsos viduje gali likti gyvybingos. Taip pat trichinelės išlieka gyvybingos, jei mėsa rūkoma, sūdoma ir panašiai. Žaliai ir virtai mėsai reikia naudoti atskiras pjaustymo lenteles, po žalios mėsos malimo mėsmalę gerai išplauti, nuplikinti karštu vandeniu, nusausinti ir tik tuomet naudoti kitų produktų malimui. 
          Kad namų ūkiuose auginamos kiaulaitės užaugtu sveikos, reikia naikinti graužikus, nes graužikai yra pagrindiniai trichineliozės platintojai gamtoje. Kiaules taip pat gali užkrėsti ir medžiotojai, kai jie laukinių gyvūnų mėsa šeria savo kiaules. Todėl nereikėtų šerti kiaulių žaliomis medžioklės laimikių atliekomis, kurios gali būti užkrėstos trichinelėmis. Sumedžiotų arba kritusių laukinių plėšrūnų, graužikų, valkataujančių šunų ir kačių lavonus reikia sudeginti arba giliai užkasti, kad jų nesuėstų kiaulės ar kiti laukiniai gyvūnai. 
          Jau nuo senų laikų lietuviai didžiosioms šventėms skersdavo kiaulę ar paršelį, todėl kad švenčių nesugadintų netikėti negalavimai, nepatingėkite patikrinti savo ūkiuose paskerstų kiaulių mėsos dėl trichineliozės, tuomet šv.Velykų rytą prie stalo galėsite sėsti ramūs, be baimės ar sąžinės graužimo galėsite sočiai pamaitinti šeimą, dosniai pavaišinti savo draugus ir kaimynus. 
          Visiems gražių švenčių ir giedros nuotaikos. 

Pavasaris – metų laikas, kada reikia pakalbėti apie toksokarozę

Atėjus pavasariui, vis dažniau iš už debesies kyšteli saulutė, parskridę paukščiai sudrumsčia žiemai įprastą tylą, bunda medžiai, žemė…. Žmonės patraukia į sodus, daržus, vaikai – į kiemus, sporto aikšteles, mažesnieji įsikuria smėlio dėžėse. Pakaitinus saulutei atbunda ne tik žemė, bet visa, kas gyva ant jos – tai ir skruzdėlytė, vabalėlis, kirminėlis ir dar daug kas, ko mes ir nepastebime, ko ir negalime pastebėti. Atbunda ir tie, kurių mes nelaukiame ir nenorime apie juos nieko žinoti. Vienas iš tokių „agentų 007“ – tai toksokarų kiaušinėliai, kuriuos gali platinti šunys. 
          Šunys su savo išmatomis gali platinti kelias parazitines ligas, tačiau labiausiai Lietuvoje paplitusi šunų platinama liga yra toksokarozė. Toksokarozę sukelia apvaliųjų kirmėlių toksokarų lervos. Šuns organizme kirmėlės subręsta iki suaugusių ir išskiria kelis šimtus tūkstančių kiaušinėlių, kurie su išmatomis patenka į aplinką. Dirvožemyje kirmėlių kiaušinėliai subręsta ir tampa pavojingi žmonėms ir gyvūnams. Šie kiaušinėliai yra labai atsparūs – dirvožemyje gali išlikti gyvybingi kelis metus. Po žiemos, pakilus dirvožemio temperatūrai virš +10°C, kiaušinėliai nubunda ir per kelias savaites subręsta. Vasarą, kai temperatūra yra aukštesnė, jie gali subręsti per 5 dienas. Aišku, per žiemą didžioji dalis kiaušinėlių žūsta, tačiau tie, kurie įsitaiso po sniegu, tarp sudžiūvusios žolės ar lapų, gali atlaikyti ir labai atšiaurias žiemas, nelabai juos veikia ir vasaros karščiai, nebent tiesioginiai saulės spinduliai. 
          Užsikrėtę šunys yra labai aktyvūs infekcijos platintojai – vienas užsikrėtęs šuo gali išskirti kelis milijonus kiaušinėlių. Infekciją gali platinti ir maži šuniukai, kadangi šuns patelė per placentą ir pieną, jei ji serga, užkrečia savo jauniklius. Jau 3–4 savaičių šuniukai su išmatomis į aplinką išskiria parazitų kiaušinėlius. 
          Patys šunys šiais parazitais užsikrečia prariję subrendusius toksokarų kiaušinius, esančius aplinkoje. Šunis labiausia vilioja išmatų kvapas. Taigi jūsų šuniukas, lakstydamas pasivaikščiojimų metu, nesunkiai susiras kokią krūvelę, ją bakstels nosimi ar išsivolios, ir ant savo kailio parneš parazito kiaušinėlių namo. Net šunų nelaikantys žmonės tokią „dovanėlę“ gali parsinešti ant batų. 
          Kadangi toksokarų kiaušinėliai bręsta dirvožemyje, todėl žmogus gali užsikrėsti nuo nešvarių, žemėtų rankų, valgydamas neplautas uogas, vaisius bei daržoves, net valydamas ar audamasis užterštus batus; vaikai – žaisdami smėlio dėžėse, žaliose vejose, kuriose yra šunų išmatų. Net 60–80 procentų visų ligonių sudaro 3–14 metų amžiaus vaikai. Jie dažniau nei suaugę kontaktuoja su žeme, smėliu, kuris yra užterštas toksokarų kiaušinėliais, dažniau bendrauja su gyvūnais, jie neturi reikiamų higieninių įgūdžių, silpnesnė jų imuninė sistema. 
          Kiekvienais metais visuomenės sveikatos centrų specialistai savo aptarnaujamoje administracinėje teritorijoje atlieka dirvožemio tyrimus ieškodami kirmėlių kiaušinėlių. Tyrimų duomenys tikrai yra nedžiuginantys. Jie rodo, kad smėlio dėžės, ypač daugiabučių namų kiemuose, poilsio zonos dažnai yra užterštos toksokarų kiaušiniais. Aplinkos užteršimas nuolat didėja. Dažnai šeimininkas net nesiteikia pavėdėti savo šuns toliau nuo kiemo, tako ar šaligatvio, o paleidžia, ir šis, nieko nelaukdamas, neria prie smėlio dėžės ar tupia tiesiog prie šaligatvio ar ant jo ir atlieka savo „gamtinius“ reikalus. 
          Daugeliu atvejų, ypač patekus į organizmą mažam lervų kiekiui, liga gali praeiti be simptomų. Tačiau ligonis gali karščiuoti, nors temperatūra dažniausiai būna neaukšta, atsiranda sausas kosulys, dusulys, dažni naktiniai kosulio priepuoliai. Kartais vargina pilvo skausmai. Ligonius pykina, jie vemia, viduriuoja. Protarpiais išberia ir niežti odą. Migruojančių lervų gali pakliūti į akis. Toksokarozei būdinga ilgai (kelis mėnesius arba kelerius metus) trunkanti ir atsinaujinanti ligos eiga. 

          Kaip apsisaugoti nuo užsikrėtimo?

          • Eidami pasivaikščioti su šunimi neužmirškite pasiimti maišelio savo augintinio išmatoms surinkti, kad nebūtų teršiama aplinka: vaikų žaidimo aikštelės, smėlio dėžės, poilsio zonos, žaliosios vejos ir kt. 
          • Rūpinkitės savo augintinio švara ir reguliariai jį gydykite nuo parazitų. 
          • Neleiskite laižyti šunims veido, indų, kuriuos naudoja žmonės, nes ant šuns liežuvio gali būti parazitų kiaušinėlių. Kartais pakanka ir vieno kiaušinėlio, kad išsivystytų sunki liga. 
          • Grįžę iš lauko nevaikščiokite po butą nešvariais batais, nusimaukite juos prie durų, nes ant batų dažnai galima parsinešti nepageidaujamų „lauktuvių“. 
          • Neužmirškite labai atidžiai nusiplauti rankų šiltu vandeniu su muilu grįžus iš lauko, po darbo sode, darže, prieš valgį, pažaidus su šuniuku. 
          • Nevalgykite uogų (netgi surinktų miške), vaisių, daržovių, kad ir užaugintų ekologiškame, švariame, nuosavame sode, prieš tai jų nenuplovę. 
          • Neleiskite vaikams žaisti smėlio dėžėse, kuriose smėlis nekeičiamas eilę metų. Smėlio dėžes reikėtų įrengti saulėtose vietose, idealu būtų, jei jas nakčiai galima būtų uždengti. 
          • Iškylaujant lauke nukritusio ant žemės maisto geriau nevalgyti, jeigu jo negalima nuplauti. Maistą geriausia laikyti sandariuose induose, apsaugančiuose nuo dulkių, musių, kurios gali ant savo kojų pernešti parazitų kiaušinėlių. 

Denge karštligė

Sukėlėjas.
          Denge virusas priklauso Flaviviridae šeimai. Skiriamos 4 serologinės padermės, kurios gali sukelti klasikinę Denge karštligę, sunkesnę formą – Denge hemoraginę karštligę ir Denge šoko sindromą. Viruso rezervuaras – žmonės ir beždžionės. Sukėlėją nuo sergančio žmogaus žmogui perneša Aedes aegypti uodai. 
Epidemiologija.
          Denge karštligė pirmą kartą nustatyta 1950 m. Denge epidemijų Filipinuose ir Tailande metu. Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad Denge virusai kelia riziką daugiau nei 40 proc. planetos gyventojų daugiau nei 100 tropinių ir netropinių šalių. Įvežtiniai atvejai buvo registruoti ir keletoje ne endeminių šalių. 
          Daugiausiai Denge infekcijos atvejų registruojama Pietryčių Azijoje, Amerikoje ir Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje. Stebimas sergamumo pakilimas liūčių laikotarpiu. Kai kuriose vietovėse pastebėtas tokių laikotarpių pailgėjimas. Per paskutinius dešimtmečius Denge karštligė labiausiai paplitusi Centrinės ir Pietų Amerikos šalyse (Meksikoje, Karibų jūros salose, Kolumbijoje, Bolivijoje, Ekvadore, Venesueloje, Brazilijoje, Paragvajuje ir kt.). 1981 m. Kuboje užregistruota didelė Denge karštligės epidemija. Nuo 2003 m. 24-ose Amerikos žemyno šalyse ligos atvejai registruojami sausio-gegužės mėnesiais, tai sutampa su liūčių laikotarpiu daugelyje ligos apimtų šalių. 
          Vietinės kilmės Denge karštligės atvejai Europos Sąjungos šalyse neregistruojami. Pastaraisiais dešimtmečiais išaugo pranešimų apie užregistruotus Denge infekcijos atvejus asmenims, kurie gyveno Pietryčių Azijoje, Indijos subkontinente, Amerikos žemyne, Karibų jūros salose ir Afrikoje (nuo 2 proc. 1999 m. iki 16 proc. 2005 metais). Literatūros duomenimis, Denge infekcija yra antra po maliarijos dažniausiai pasitaikanti grįžusių keliautojų hospitalizacijos ir/ar karščiavimo priežastis. 
          Nuo 1999 metų Europos įvežtinių infekcijų priežiūros tinklui (Trop Net Europ) pranešta apie 1117 Denge karštligės atvejų tarp turistų, grįžusių iš Indijos, Tailando, Indonezijos, Meksikos, Brazilijos ir kt. Lietuvoje užregistruoti 2 Denge karštligės atvejai: 1994 m. asmeniui, kuris lankėsi Indijoje ir 2003 m. asmeniui, kuris lankėsi Karibų jūros salose. 
          Didžiausią susirūpinimą pasaulyje kelia potencialus Denge karštligės plitimas iš endeminių teritorijų dėl klimato atšilimo ir uodų populiacijos didėjimo. 
Klinika.
          Po 3–14 dienų inkubacinio laikotarpio liga pasireiškia 3–5 dienas trunkančiu karščiavimu, galvos, sąnarių, raumenų skausmais, bėrimu, pykinimu ir vėmimu. Esant sunkesnei formai (Denge hemoraginei karštligei) ligonis karščiuoja, kraujuoja. Dar sunkesnė ligos forma yra Denge šoko sindromas. Mirštamumas nuo šios ligos gali siekti 6–30 proc. 
          Asmenims, sirgusiems šia liga, susidaro imunitetas tik prieš tą viruso padermę, kuri sukėlė ligą. 
Profilaktika.
          1.Skiepų nuo šios ligos nėra. 
          2.Nėščios moterys, vaikai iki 12 metų ir asmenys su sunkiomis lėtinėmis ligomis, prieš vykstant į kelionę, turi konsultuotis su šeimos gydytoju, kad įvertintų riziką ir gautų rekomendacijas apie individualias apsaugos priemones. 
          3.Keliaujantiems į endemines šalis patariama: 
                    • Naudoti priemones, apsaugančias nuo uodų (insekticidais apdorotą tinklą lovai apgaubti, impregnuotą pyretroidu spiralę deginti naktį, išpurkšti insekticidais tamsias patalpų vietas, naudoti uodus atbaidančias medžiagas). 
                    • Vaikams iki 3 mėnesių nerekomenduojama naudoti uodus atbaidančias medžiagas, patariama naudoti insekticidais apruoštus tinklelius lovoms. 
                    • Apsirengti šviesiais, ilgomis rankovėmis ir kojas dengiančiais rūbais, ypač tuo laikotarpiu, kai uodai būna labiausiai aktyvūs (anksti ryte ir vėlai vakare). 
          4. Grižus iš kelionės 3–14 dienų laikotarpyje pajutus ligos požymius (karščiavimas, bėrimas, galvos, raumenų skausmai ir kt.), kreiptis į šeimos gydytoją ir informuoti apie buvusią kelionę.