Visi įrašai (Slauge)

Denge karštligė

Sukėlėjas.
          Denge virusas priklauso Flaviviridae šeimai. Skiriamos 4 serologinės padermės, kurios gali sukelti klasikinę Denge karštligę, sunkesnę formą – Denge hemoraginę karštligę ir Denge šoko sindromą. Viruso rezervuaras – žmonės ir beždžionės. Sukėlėją nuo sergančio žmogaus žmogui perneša Aedes aegypti uodai. 
Epidemiologija.
          Denge karštligė pirmą kartą nustatyta 1950 m. Denge epidemijų Filipinuose ir Tailande metu. Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad Denge virusai kelia riziką daugiau nei 40 proc. planetos gyventojų daugiau nei 100 tropinių ir netropinių šalių. Įvežtiniai atvejai buvo registruoti ir keletoje ne endeminių šalių. 
          Daugiausiai Denge infekcijos atvejų registruojama Pietryčių Azijoje, Amerikoje ir Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje. Stebimas sergamumo pakilimas liūčių laikotarpiu. Kai kuriose vietovėse pastebėtas tokių laikotarpių pailgėjimas. Per paskutinius dešimtmečius Denge karštligė labiausiai paplitusi Centrinės ir Pietų Amerikos šalyse (Meksikoje, Karibų jūros salose, Kolumbijoje, Bolivijoje, Ekvadore, Venesueloje, Brazilijoje, Paragvajuje ir kt.). 1981 m. Kuboje užregistruota didelė Denge karštligės epidemija. Nuo 2003 m. 24-ose Amerikos žemyno šalyse ligos atvejai registruojami sausio-gegužės mėnesiais, tai sutampa su liūčių laikotarpiu daugelyje ligos apimtų šalių. 
          Vietinės kilmės Denge karštligės atvejai Europos Sąjungos šalyse neregistruojami. Pastaraisiais dešimtmečiais išaugo pranešimų apie užregistruotus Denge infekcijos atvejus asmenims, kurie gyveno Pietryčių Azijoje, Indijos subkontinente, Amerikos žemyne, Karibų jūros salose ir Afrikoje (nuo 2 proc. 1999 m. iki 16 proc. 2005 metais). Literatūros duomenimis, Denge infekcija yra antra po maliarijos dažniausiai pasitaikanti grįžusių keliautojų hospitalizacijos ir/ar karščiavimo priežastis. 
          Nuo 1999 metų Europos įvežtinių infekcijų priežiūros tinklui (Trop Net Europ) pranešta apie 1117 Denge karštligės atvejų tarp turistų, grįžusių iš Indijos, Tailando, Indonezijos, Meksikos, Brazilijos ir kt. Lietuvoje užregistruoti 2 Denge karštligės atvejai: 1994 m. asmeniui, kuris lankėsi Indijoje ir 2003 m. asmeniui, kuris lankėsi Karibų jūros salose. 
          Didžiausią susirūpinimą pasaulyje kelia potencialus Denge karštligės plitimas iš endeminių teritorijų dėl klimato atšilimo ir uodų populiacijos didėjimo. 
Klinika.
          Po 3–14 dienų inkubacinio laikotarpio liga pasireiškia 3–5 dienas trunkančiu karščiavimu, galvos, sąnarių, raumenų skausmais, bėrimu, pykinimu ir vėmimu. Esant sunkesnei formai (Denge hemoraginei karštligei) ligonis karščiuoja, kraujuoja. Dar sunkesnė ligos forma yra Denge šoko sindromas. Mirštamumas nuo šios ligos gali siekti 6–30 proc. 
          Asmenims, sirgusiems šia liga, susidaro imunitetas tik prieš tą viruso padermę, kuri sukėlė ligą. 
Profilaktika.
          1.Skiepų nuo šios ligos nėra. 
          2.Nėščios moterys, vaikai iki 12 metų ir asmenys su sunkiomis lėtinėmis ligomis, prieš vykstant į kelionę, turi konsultuotis su šeimos gydytoju, kad įvertintų riziką ir gautų rekomendacijas apie individualias apsaugos priemones. 
          3.Keliaujantiems į endemines šalis patariama: 
                    • Naudoti priemones, apsaugančias nuo uodų (insekticidais apdorotą tinklą lovai apgaubti, impregnuotą pyretroidu spiralę deginti naktį, išpurkšti insekticidais tamsias patalpų vietas, naudoti uodus atbaidančias medžiagas). 
                    • Vaikams iki 3 mėnesių nerekomenduojama naudoti uodus atbaidančias medžiagas, patariama naudoti insekticidais apruoštus tinklelius lovoms. 
                    • Apsirengti šviesiais, ilgomis rankovėmis ir kojas dengiančiais rūbais, ypač tuo laikotarpiu, kai uodai būna labiausiai aktyvūs (anksti ryte ir vėlai vakare). 
          4. Grižus iš kelionės 3–14 dienų laikotarpyje pajutus ligos požymius (karščiavimas, bėrimas, galvos, raumenų skausmai ir kt.), kreiptis į šeimos gydytoją ir informuoti apie buvusią kelionę. 

Tuliaremijos protrūkis Ispanijoje (Castilla y Leon)

           Šiaurės Ispanijos kaimuose nuo šių metų birželio mėnesio buvo registruojami “neaiškios kilmės” karščiavimo atvejai. Vėliau buvo išaiškintas tuliaremijos protrūkis (362 ligos atvejai). Didžioji (80 proc.) dalis atvejų tuliaremijos diagnozė patvirtinta serologiniais metodais (mikroagliutinacijos ir agliutinacijos reakcijomis). 6 proc. atvejų ligoniams išskirta F. tularensis holarctica kultūra, 2 proc. atvejų sukėlėjo genoma nustatyta PGR metodu. Pusei ligonių ligos požymiai pasireiškė liepos 14 d. – rugpjūčio 4 d. 81,4 proc. sirgusiųjų buvo vyrai, 18,6 proc. – moterys. Sirgo visų amžiaus grupių asmenys, 62,5 proc. sirgusiųjų buvo 45–64 m. amžiaus.           33,7 proc. asmenų buvo žemės ūkio darbininkai ar asmenys, kurių darbas susijęs su aplinka(pvz. sodininkai, vandens telkinių prižiūrėtojai ir kt.). Žymi dalis sirgusiųjų turėjo sąlytį su graužikais (23,5 proc.), 16,6 proc. atvejų buvo įsisiurbę pernešėjai, 17,4 proc. atvejų apkandžiojo šunys ar katės, 17,1 proc. lietė vėžius, 10 proc. dažnai vaikščiojo kaimo vietovėse, 9,7 proc. turėjo sąlytį su gyvuliais, 5,8 proc. – tvarkė šiaudus, šieną, mėšlą, 4,4 proc. – lupo kiškiams kailius.           Galima įtarti 2 rizikos veiksnius, kurie sukėlė protrūkį: sukėlėjas pateko per kvėpavimo takus (daugiau nei 60 proc. atvejų išsivystė plaučių ir tifoidinė formos) ir per tiesioginį sąlytį su sukėlėju (išsivystė vietinės ligos formos).           Šiame regione protrūkis buvo užregistruotas ir 1997 m., susirgo 534 asmenys. 2004 m. buvo užregistruota 13 atvejų. Aplinkoje daug kiškių, avių, graužikų ir kt., kurie yra šios infekcijos rezervuaras.           Visuomenei ir asmenims, turintiems didelę riziką užsikrėsti, buvo pateikta informacija apie tuliaremijos profilaktikos priemones:           • vengti sąlyčio su kritusiais, sergančiais ar neįprastai besielgiančiais gyvuliais;
           • nevartoti nešvaraus vandens, gerti tik virintą vandenį;
           • kad apsisaugoti nuo nariuotakojų, naudoti repelentus ir apsauginius rūbus;
           • dirbant žemės ūkio darbus, ypač pastebėjus kritusių graužikų, naudotis asmeninėmis apsauginėmis priemonėmis ir laikytis asmens higienos reikalavimų;
           • lupant sumedžiotų gyvūnų (ypač kiškių) kailius ir dorojant skerdieną, mūvėti gumines pirštines;
           • neleisti vaikams liesti negyvų gyvulių;
           • valgyti tik gerai iškeptą/išvirtą laukinių gyvulių mėsą;
           • pajutus ligos požymius, nedelsiant kreiptis medicinos pagalbos.

TULIAREMIJA

 Kas yra tuliaremija?

           Tuliaremija yra ūmi zoonozė. Šia liga užsikrečia tiek gyvūnai, tiek ir žmonės. Tuliaremiją sukelia bakterija Francisella tularensis. Ligos sukėlėjas parazituoja daugelio stuburinių ir bestuburių laukinių (kiškiai, voverės, ondatros, bebrai, elniai, žiurkės) ir naminių (šunys, katės, avys) gyvūnų organizmuose. Sergantys ir nugaišę gyvūnai užkrečia išorinę aplinką (dirvožemį, vandenį, pašarus ir kt.), o per ją ir sveikus gyvūnus. Bakterijas platina iksodinės erkės ir uodai. Taip susiformuoja gamtiniai tuliaremijos židiniai, dažniausiai upių deltose, slėniuose, balotose vietose, plačialapiuose miškuose. Sergantis žmogus aplinkiniams yra nepavojingas.

           Tuliaremija paplitusi daugelyje Europos šalių, Kinijoje, Japonijoje, buvusios Tarybų Sąjungos šalyse.

           Ligos sukėlėjai ir jo savybės.

           Tuliaremiją sukelia bakterija Francisella tularensis iš Francisella giminės. Tuliaremijos bakterijos yra smulkios gramneigiamos lazdelės arba kokai, turinčios O- ir Vi- antigenus. Sukėlėjai būna dviejų tipų: A ir B. Tipas A yra labiau virulentiškas. Be šeimininko sukėlėjas ilgai išlieka gyvas: 4 °C temperatūroje jis išlieka gyvybingu 1 mėnesį, ant šieno esant žemesnei nei 0 °C temperatūrai – iki 6 mėnesių, esant temperatūrai 20–30 °C – iki 20 dienų, gyvūnų nugaišusių nuo tuliaremijos kailyje, esant 8–12 °C temperatūrai – ilgiau nei 1 mėnesį. Tuliaremijos bakterija yra neatspari aukštai temperatūrai ir dezinfekcinėms medžiagoms.

           Kaip užsikrečiama tuliaremija?

           Ligos sukėlėjas į žmogaus organizmą gali patekti per odą (net per nepakenktą) ar gleivines (ypač akių), tiesioginio sąlyčio su gyvūnais būdu, lupant sergančio gyvulio kailį, tvarkant skerdieną, surenkant nugaišusius graužikus ir kt. Užsikrėsti galima per graužikų infekuotus maisto produktus ir vandenį bei įkvėpus infekuotų dulkių ar vandens aerozolį, užkrėstą graužikų išskyromis. Dažnai užsikrečiama įgėlus nariuotakojams (uodams, erkėms, blusoms ir kt.). Suserga dažniausiai suaugę žmonės, dažnai susirgimas susijęs su profesine veikla (žvejai, medžiotojai ir kt.). Vyrai suserga 2–3 kartus dažniau nei moterys. Imlumas tuliaremijai yra aukštas (beveik 100 proc.). Persirgus šia liga imunitetas išlieka visam gyvenimui.

           Ligos simptomai ir eiga.

           Inkubacinis periodas vidutiniškai tęsiasi 3–7 dienas, bet gali trukti ir iki 2–3 savaičių. Susirgimas prasideda nuo intoksikacijos, temperatūros padidėjimo iki 38–40 °C, atsiranda drebulys, galvos bei raumenų skausmai, bendras silpnumas, blogas apetitas. Daliai ligonių atsiranda įvairių rūšių ekzantema (eriteminė, makulopapulinė, rozeolinė, petechinė). Pasireiškia bradikardija, kraujo spaudimo sumažėjimas. Po kelių dienų nuo susirgimo pradžios padidėja kepenys ir blužnis.

           Pagal patekimo vartus tuliaremija skirstoma į buboninę for–mą, opinę-buboninę formą, akių-buboninę formą, angininę-buboninę formą, plaučių formą, abdominalinę formą, generalizuotą formą ir kt. Pagal trukmę tuliaremija skirstoma į ūmią, lėtinę, recidivuojančią. Pagal eigos sunkumą tuliaremija skirstoma į lengvą, vidutinio sunkumo ir sunkią formas.

           Tuliaremijos sukėlėjui patekus per odą išsivysto buboninė forma, kuri pasireiškia regioninių limfmazgių padidėjimu bei skausmingumu. Esant trasmisiniam užsikrėtimui, pasireiškia opinė-buboninė forma, kurios metu nariuotakojų įgėlimo vietoje paeiliui atsiranda dėmė, papula, vezikulė, pustulė, o paskui opa su pakeltais kraštais. Esant akių-buboninei formai, pasireiškia konjunktyvitas su geltonos spalvos pūlingomis išskyromis. Ši klinikinė tuliaremijos forma yra ypač sunki ir ilgai trunkanti. Angininė-buboninė forma vystosi užkratui patekus per maistą ar vandenį. Atsiranda gerklės skausmų, ligoniui sunku nuryti, padidėja ir paburksta tonzilės, jų paviršiuje atsiranda nekrotinių apnašų, kurios sunkiai nusiima. Procesas dažniausiai vienapusis. Abdominalinė forma pasireiškia pilvo skausmais, pykinimu, vėmimu, blogu apetitu. Palpuojant atsiranda skausmų aplink bambą. Padidėja kepenys ir blužnis. Plaučių forma pasireiškia užkratui patekus per kvėpavimo takus. Ligonį kankina sausas kosulys, skausmai už krutinkaulio, plaučiuose girdimi sausi karkalai. Generalizuota forma vystosi panašiai kaip ir sunkaus sepsio forma.

           Kaip išvengti tuliaremijos?

           Tuliaremijos profilaktikos pagrindą sudaro:

           1. tinkamai prižiūrėta aplinka (nušienauta, neprišiukšlinta);
           2. graužikų bei nariuotakojų naikinimas (deratizacija, dezinsekcija);
           3. repelentų panaudojimas nariuotakojams atbaidyti;
           4. visuomenės mokymas, kaip išvengti erkių bei kitų nariuotakojų įgėlimų (apsauginių drabužių dėvėjimas);
           5. dirbant žemės ūkio darbus, ypač pastebėjus kritusių graužikų, naudotis asmeninėmis apsauginėmis priemonėmis ir laikytis asmens higienos reikalavimų;
           6. lupant sumedžiotų gyvūnų (ypač kiškių) kailius ir dorojant skerdieną, mūvėti gumines pirštines;
           7. vartoti tik virintą vandenį;
           8. gyvūnų ir jų skerdienos tarptautinio gabenimo kontrolė;
           9. asmeninių apsaugos priemonių naudojimas laboratorijose (kaukės, chalatai, pirštinės ir kt.) dirbant su F. tularensis kultūromis.

Ebola ir Marburga virusinės hemoraginės karštligės Demokratinėje Kongo Respublikoje ir Ugandoje

  Ebola virusas pirmą kartą nustatytas 1976 metais Sudane ir Zaire (dabar Demokratinė Kongo Respublika) po didelių epidemijų šiose šalyse. Marburgo hemoraginė karštligė pirmą kartą užregistruota protrūkio Frankfurte ir Belgrade metu, kai susirgo asmenys, užsikrėtę nuo žaliųjų beždžionių, kurios buvo atvežtos iš Ugandos. Virusai plinta tiesioginio kontakto su infekuotų asmenų krauju, kūno skysčiais ir audiniais būdu bei liečiant sergančias ar kritusias beždžiones.

           Ebola ir Marburga virusai yra endeminiai daugelyje Afrikos šalių.

           Iki š.m.rugsėjo 27 d. Demokratinėje Kongo Respublikoje (Luebo ir Mweke vietovėse) nustatyta17 laboratoriškai patvirtintų Ebola hemoraginės karštligės atvejų.

           Š.m.birželio – rugsėjo mėnesiais tarp vienos kasyklos Rytų Ugandoje darbuotojų užregistruotas Marburgo hemoraginės karštligės protrūkis (5 atvejai) ir pavieniai atvejai Demokratinėje Kongo Respublikoje.

           Protrūkių lokalizavime ir likvidavime dalyvavo tarptautinių specialistų būriai.

           Didžiausias dėmesys buvo skirtas laboratorinės diagnostikos tobulinimui, kuriamos mobilios laboratorijos, kuriose kartu su vietos specialistais dirbo ekspertai iš JAV Ligų prevencijos centro ir Kanados nacionalinės visuomenės sveikatos agentūros. Buvo sudaryta galimybė ligų atvejus laboratoriškai ištirti per 2-6 valandas.

           Buvo vykdomas sąlytį turėjusių asmenų medicininis stebėjimas izoliavimas.Kad sumažinti virusinių hemoraginių karštligių riziką tarp medicinos darbuotojų , buvo vykdomos griežtos infekcijų kontrolės priemonės.

           Vietinės sveikatos įstaigos ligų apimtose vietovėse bendradarbiavo su kitomis židinių lokalizavime ir likvidavime dalyvaujančiomis institucijomis. Gyventojams buvo teikiama informacija virusinių hemoraginių karštligių prevencijos klausimais, kaip atpažinti ankstyvus ligų požymius ir kur kreiptis esant įtarimui.

Bluetongue (mėlynojo liežuvio) liga

Š.m. rugsėjo 22 d. Rytų Anglijoje Suffolk vietovėje netoli Ipswich nustatytas pirmas Bluetongue (serotipas 8) ligos atvejis tarp galvijų.

           Bluetongue (mėlynojo liežuvio) liga yra smulkiųjų mašalų (Culicoide midge) pernešama virusinė liga, kuria serga naminiai ir laukiniai atrajojantys gyvuliai (avys, galvijai, elniai, ožkos, kupranugariai). Arkliai ir šunys neserga.

           Žmonės šia liga neserga, nėra galimybės užsikrėsti per mėsą ir pieną, lankantis teritorijose, kur serga gyvuliai.

           Pirmiausiai liga buvo nustatyta Pietų Afrikoje, vėliau daugelyje tropinių šalių. Europoje 2000 m. mėlynojo liežuvio liga buvo nustatyta tarp avių Graikijoje, Balearų salose (Ispanija), Sardinijoje, Sicilijoje, Pietų Italijoje, Korsikoje (Prancūzija). Liga dažnai registruojama Pietų Europoje (cirkuliuoja keletas viruso padermių). 2006 ir 2007 m. buvo protrūkių Centrinėje ir Šiaurės Europoje (Belgijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Liuksemburge ir Vokietijoje).

           Virusas paplitęs 40o šiaurės – 35o pietų platumos juostoje. Serologiškai virusas nustatytas vietovėse, kur randami Culicoides smulkieji mašalai (Afrikoje, Amerikoje, Australijoje, Vidurio Rytų ir Pietų Azijoje, Okeanijoje).

           Pernešėjai gali būti randami daugelyje ES vietovių šiltuoju metų laiku.

           Ligos sukėlėjas yra virusas, kuris priklauso Orbivirus genties Reorvirades šeimai.

           Yra nustatyti 24 viruso serotipai, dažniausiai pasitaiko 2, 4, 8, 9 ir 16 serotipai.

           Europoje virusą dažniausiai platina Culicoides imicola smulkieji mašalai.

           Liga negali plisti tiesioginio sąlyčio tarp gyvulių būdu nesant pernešėjų.

           Ligos klinikiniai požymiai skiriasi priklausomai nuo gyvūno rūšies – sunkiausiai serga avys. Galvijams požymiai retai pasireiškia, jie yra infekcijos rezervuaras.

           Ligos požymiai avims: išskyros iš nosies ir akių, seilėtekis, aukšta kūno temperatūra, patinsta burna, galva ir kaklas, gyvūnai šlubuoja, kraujosruvos, odos uždegimas prie ragų ir kanopų, sutrinka kvėpavimas, rečiau pamėlsta liežuvis. Gali žūti 70% ir daugiau bandos, serganti banda būna neproduktyvi (sumažėja mėsos ir vilnos išeiga).

           Ligos požymiai tarp galvijų: išskyros iš nosies, patinsta galva ir kaklas, kojuktyvitas, sutinsta ir išopėja burna, ištinsta speniai, pasireiškia nuovargis, seilėtekis. Galvijams liga kliniškai nenustatoma, patvirtinama laboratoriniais metodais.

          Kontrolė: riboti gyvulių judėjimą ir naikinti pernešėjus, gyvulių vakcinacija.