Kiti straipsniai

Denge karštligė

Kokia tai liga?
          Dengė karštligė yra ūmi virusinė uodų pernešama liga. Ligos sukėlėjas – Denge virusas turi 4 serotipus. Pagrindinis infekcijos šaltinis – žmonės ir beždžionės. Virusas žmogui perduodamas transmisiniu būdu, jį ypač platina Aedes aegypti uodai. Užsikrėtęs žmogus virusą gali perduoti karščiavimo periodo pabaigoje, kai uodas prisisiurbia kraujo. 
          Inkubacinis ligos laikotarpis – 3-14 dienų, liga pasireiškia 3-5 dienas trunkančiu karščiavimu, galvos skausmais, sąnarių, raumenų skausmais, bėrimu, pykinimu ir vėmimu. Dažniausiai sergama lengva Denge karštlige (DK), kartais pasireiškia sunkesnė ligos forma Denge hemoraginė karštligė (DHK) – karščiuojama, kraujuojama, sumažėja trombocitų skaičius, padidėja kapiliarų pralaidumas. Dar sunkesnė ligos forma yra Denge šoko sindromas. Mirštamumas nuo šios ligos gali siekti 15-40 proc., jeigu gydoma neteisingai. Asmenims, sirgusiems šia liga susidaro imunitetas prieš tą viruso padermę, kuri sukėlė ligą. Žmogus nuo žmogaus šia liga neužsikrečia. Vakcinos nuo Dengė karštligės nėra. 
          Rizikos susirgti Denge karštlige Lietuvoje nėra dėl netinkamų klimatinių sąlygų pernešėjams išplisti. 

Paplitimas pasaulyje
          Uodų ir viruso geografinis išplitimas per paskutiniuosius metus privedė prie pasaulinės Denge/Denge hemoraginės karštligės epidemijos kilimo bei hiperendemiškumo atsiradimo tropiniuose urbanizuotuose centruose. 
          Daugiausia Denge infekcijos atvejų registruojama Pietryčių Azijoje, Amerikoje ir Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje. Stebimas sergamumo pakilimas lietingu laikotarpiu. Paskutiniais metais kai kuriose vietovėse pastebėtas tokių laikotarpių pailgėjimas. Per paskutinius dešimtmečius Denge karštligė labiausiai paplitusi Centrinės ir Pietų Amerikos šalyse (Meksikoje, Karibų jūros salyne, Kolumbijoje, Bolivijoje, Ekvadore, Venesueloje, Brazilijoje, Paragvajuje). 1981 m. Kuboje užregistruota didelė dengės karštligės epidemija. Nuo 2003 m. 24-iose Amerikos žemyno šalyse ligos atvejai registruojami sausio-gegužės mėnesiais, tai sutampa su lietingu laikotarpiu daugelyje ligos apimtų šalių. Denge karštligės atvejai Europos sąjungos šalyse neregistruojami. Yra užregistruota keletas įvežtinių Dengė karštligės atvejų ir ne endeminėse šalyse. 
          Šiais metais registruojamas ženklus padidėjimas Denge karštligės atvejų Argentinoje, ypač Chaco, Catamarca, Salta, Tucuman provincijose. Šiuo metu šalyje užregistruota 13000 ligos atvejų, iš jų 9 žmonės mirė. Tai didžiausia šalies istorijoje Dengės karštligės epidemija. Dengė karštligės epidemijos užregistruotos ir Brazilijoje (Bahia valstijoje), Bolivijoje bei Paragvajuje. Didelis sergamumas užregistruotas Vietname (Ho Chi Minh mieste), Indonezijoje (Jakarta) ir kt.

Profilaktikos priemonės
          Keliaujantys į endemines šalis asmenys turi laikytis šių saugos priemonių: 
          Individualios priemonės: 
          •Naudoti priemones, apsaugančias nuo uodų įkandimų (insekticidais apruoštą tinklą lovai apgaubti, naktį rekomenduojama deginti impregnuotą pyretroidu spiralę, išpurkšti insekticidais tamsias patalpų vietas, naudoti uodus atbaidančias medžiagas (repelentus)). 
          •Vaikams iki 3 mėnesių nerekomenduojama naudoti uodus atbaidančias medžiagas, patariama naudoti insekticidais apruoštus tinklelius lovoms. 
          •Rekomenduojama vengti pasivaikščiojimų nuo saulėlydžio iki saulėtekio, nes šiuo metu uodai aktyviausi. Vaikščiojant tamsiu paros metu, patariama dėvėti drabužius ilgomis rankovėmis bei mūvėti ilgas kelnes, vengti tamsių spalvų drabužių, kurie vilioja uodus. 
          •Gyvenamosios patalpos turi būti įrengtos taip, kad į jas nepatektų uodai. 
          Bendruomeninės priemonės: 
          •Sumažinti arba sunaikinti uodų veisimosi vietas (šalinti atviras talpas su stovinčiu vandeniu namuose ir namų aplinkoje, pašalinti šiukšles, vazonus, įvairias dėžes, kuriose gali susikaupti lietaus vanduo). 
          •Ligos paveiktose teritorijose uodus naikinti purškiant insekticidus. 
          •Grįžus iš kelionės po endemines teritorijas ir 3 – 14 dienų laikotarpyje pradėjus karščiuoti, atsiradus sąnarių, raumenų ir galvos skausmams, kraujavimui ir kt., būtina nedelsiant kreiptis medicininės pagalbos ir informuoti gydytoją apie buvusią kelionę. 

          Daugiau informacijos apie virusines hemoragines karštliges pateikta Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro tinklalapyje esančiose Virusinių hemoraginių karštligių kontrolės (valdymo) metodinėse rekomendacijose. 

Leišmaniozė. Kas tai per liga?

 Vis daugiau žmonių darbo ar poilsio tikslais lankosi įvairiose pasaulio šalyse. Dažnai tai tropinio ir subtropinio klimato šalys, kur yra ypatingai palankios sąlygos gyvuoti įvairiems parazitams bei plisti jų sukeliamoms ligoms. Lietuvoje Užkrečiamųjų ligų valstybės registro duomenimis, iš tropinių parazitinių ligų dažniausiai yra įvežama maliarija, rečiau leišmaniozė. Per 1999–2008 metus buvo užregistruota 46 įvežtinės maliarijos ir 2 įvežtiniai leišmaniozės atvejai (2001 m. buvo nustatyta visceralinė leišmaniozė, įvežta iš pietų Ispanijos, ir 2008 m. – odos leišmaniozė, įvežta iš Kosta Rikos). 
          Leišmaniozė yra pirmuonių Leishmania spp. sukeliama liga. Vienų rūšių leišmanijos, patekusios į žmogaus organizmą, pažeidžia vidaus organus, ir žmogus suserga visceraline leišmanioze, kitų rūšių leišmanijos sukelia odos ir gleivinės leišmaniozę. Šiomis ligomis serga žmonės ir įvairūs stuburiniai gyvūnai. Šių ligų sukėlėjas pereina dvi vystymosi stadijas: žmogaus arba stuburinio gyvūno organizme ir pernešėjo organizme. Leišmaniozės pernešėjai yra moskitai – smulkūs, geltonai rudos spalvos dvisparniai vabzdžiai. Patelės maitinasi žmogaus, naminių ar laukinių gyvūnų krauju. Moskitas leišmanijomis užsikrečia čiulpdamas sergančio žmogaus ar gyvūno kraują. Moskito organizme pasidauginusios leišmanijos susikaupia moskito ryklėje. Toks moskitas, įkąsdamas sveikam žmogui, perduoda infekciją. 
          Leišmaniozė paplitusi 4 kontinentuose: Azijoje, Afrikoje, Lotynų Amerikoje bei kai kuriose Pietų Europos šalyse – iš viso daugiau nei 88 šalyse. Ja kasmet pasaulyje suserga apie 12 milijonų žmonių, nuo visceralinės leišmaniozės kasmet miršta apie 75 tūkstančius žmonių. Apie 90 proc. visų odos leišmaniozės atvejų registruojama Afganistane, Alžyre, Irake, Irane, Saudo Arabijoje, Sirijoje, Brazilijoje ir Peru, visceralinės leišmaniozės – Indijoje, Bangladeše, Nepale, Sudane ir Brazilijoje. Leišmaniozė labiau paplitusi kaimo vietovėse nei miesto teritorijoje. 
          Visceralinei leišmaniozei būdinga vidaus organų, dažniausiai blužnies, kepenų, pažeidimai. Praėjus keletai dienų arba savaičių, moskito įkandimo vietoje iškyla nedidelis kauburėlis. Jam pratrūkus, žaizda pamažu pasidengia pleiskanomis ir užgyja, nepalikdama didesnės žymės. Iš moskito įkandimo vietos limfa ir krauju leišmanijos pasklinda po visą žmogaus organizmą. Jos patenka ir dauginasi blužnyje, kepenyse, kaulų čiulpuose, limfmazgiuose. Ligos klinika gali išryškėti po 15–20 dienų ar tik po 10–12 mėnesių nuo užsikrėtimo. Liga prasideda palengva. Ligonį vargina bendras silpnumas, jis greitai pavargsta, praranda apetitą, pablykšta, nežymiai padidėja kepenys ir blužnis, pakyla temperatūra. Karščiavimas gali būti nuolatinis, remisinis, kartais – subfebrilus. Ligai progresuojant, blužnis labai padidėja, būna kieta ir skausminga, didėja kepenys, o dažnai ir periferiniai limfmazgiai. Ligonis liesėja, o jo pilvas didėja. Greitai atsiranda anemija, mažėja hemoglobino, atsiranda leukopenija, trombocitopenija. Gali prasidėti komplikacijos (pneumonija, nefritas ir kita). Negydant susirgimas dažniausiai baigiasi mirtimi. 
          Odos leišmaniozei būdinga odos pakenkimai. Moskito įkandimo vietoje parazitai besidaugindami pažeidžia odą. Liga pasireiškia po 2–9 mėnesių nuo užsikrėtimo. Iš pradžių atsiranda 2–3 mm skersmens rudo atspalvio rausva dėmelė – leišmanioma. Po 3–6 mėnesių leišmaniomos paviršiuje susidaro plėvelė, po ja būna opa, apjuosta ryškaus infiltrato. Irstant odos infiltratui, opa plinta ir gali padidėti iki 4–6 cm skersmens. Kartais aplink ją atsiranda naujų uždegiminių mazgelių. Šie gali išopėti ir susilieti su pirmine opa. Gyti bei randėti opa pradeda nuo kraštų ir centro. Liga dažniausiai trunka metus, kartais dvejus ar ilgiau. Odos leišmaniozė dažniausia pasitaiko ant veido, rankų, kojų. Dėl jos dažnai susidarius dideliems randams sutrinka sąnarių funkcijos. Nuo odos leišmaniozės mirštama retai, tačiau kiekvienais metais endeminėse vietovėse keletas milijonų žmonių lieka invalidai. 

Kaip apsisaugoti nuo leišmaniozės
          Moskitai yra leišmaniozės pernešėjai, todėl apsisaugoti nuo moskitų sukandžiojimo yra pagrindinė leišmaniozės profilaktikos priemonė. Dažnai žmogus gali net nepajusti moskito įkandimo, nes jie labai tyliai skraido, yra maži (2/3 mažesni už uodus) ir jų įkandimas dažniausiai būna neskausmingas. Moskitai yra prieblandos vabzdžiai, jie maitinasi naktį, todėl aktyviausi būna nuo sutemos iki saulės patekėjimo. Tačiau žmogui gali įkasti ir dienos metu, jei žmogus priartėja prie jų poilsio vietos. Dieną jie slepiasi pavėsiuose, namų rūsiuose, įvairių gyvūnų urvuose, šiukšlynuose. Moskitai labiausiai puola saulei leidžiantis bei patekant. Apsisaugoti nuo moskitų naudojamos juos atbaidančios priemonės – repelentai. Repelentais išpurškiamas ar ištepamas veidas, drabužiais nepridengtos rankos ir kojos. Pasitepti repelentais reikia kas 3–4 val., ypač kai yra karštas ir drėgnas klimatas. Preparato etiketėje turi būti nurodytos repelento panaudojimo rekomendacijos. Jų reikia griežtai laikytis ir neperdozuoti, ypač mažiems vaikams. Viršutinius drabužius, galvos gobtuvus, specialius apsiaustus, pirštines, skareles ir kt. taip pat galima impregnuoti repelentais. Galima apdoroti ir gyvenamąsias patalpas: impregnuota pyretroidu virvutė, susukta į tabletę, deginama nakčiai miegamuosiuose; virš lovos pakabinamas audeklas, atsigulus jo kraštai pakišami po čiužiniu. Patalpų durys ar langai, norint apsisaugoti nuo moskitų, turi būti uždengti tinkleliais. Būtina gerai išpurkšti insekticidais tamsius patalpų kampus, palovius, pastales, po kėdėmis, už užuolaidų ir visas vietas, kuriose gali būti moskitų. Negalima miegoti po atviru dangumi, ypač kaimo vietovėse. 

Aktuali rudens-žiemos sezono liga gripas

Gripas dažnai tapatinamas su paprastu peršalimu ar kitų virusų sukeliamomis ligomis, todėl dažnai manoma, kad gripas lengva liga. Nors gripo ir peršalimo simptomai iš pirmo žvilgsnio atrodo panašūs, tačiau šios ligos sukeliamos skirtingų sukėlėjų, o pasireiškiantys simptomai bei ligos baigtis taip pat skiriasi. Gripas – tai virusinė kvėpavimo takų infekcija, plintanti oro lašeliniu būdu, bei pasireiškianti staigia pradžia, lydima karščiavimo(>38oC), galvos, raumenų skausmo bei kosulio, gerklės skausmo, kvėpavimo sutrikimo, slogos. Gripas skiriasi nuo kitų ūminių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų tuo, kad sukelia sunkias komplikacijas. 
          Gripas ir ūminės viršutinės kvėpavimo takų infekcijos paplitusios visame pasaulyje. Pasaulio šalyse, esančiose šiaurėje šiomis infekcijomis dažniau sergama žiemos sezonu. Lietuvoje kasmet užregistruojama vidutiniškai 100 tūkstančių susirgimų gripu, apie 400 tūkstančių -ūminėmis viršutinėmis kvėpavimo takų infekcijomis. Gripas viena iš infekcijų, kuriai būdingas epideminis sergamumas. Šios ligos svarbą lemia tai, jog ji sukelia sunkias komplikacijas, ypač žmonėms virš 65 m. ir sergantiems lėtinėmis ligomis. Taigi gripas ir kitos ūminės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos sudaro didžiausią dalį užkrečiamųjų ligų, sąlygodamos ne tik žalą žmonių sveikatai bei ekonominius ir socialinius nuostolius. 
          Vienintelė efektyvi gripo profilaktikos priemonė- skiepai. Vakcinacijos pagrindinis tikslas yra apsaugoti visus asmenis, o ypač rizikos grupių asmenis, nuo gripo sukeliamų komplikacijų. 
          Skiepytis nuo gripo rekomenduojama kiekvienais metais iki prasidedant gripo pakilimo laikotarpiui (rugsėjo – gruodžio mėnesiais). Gripo vakcinų sudėtis kiekvienais metais yra keičiama remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis. Kadangi gripo sezono metu gali cirkuliuoti du ar daugiau gripo virusų, gaminamos vakcinos, kurių sudėtyje yra trys antigenai. A (H1N1) tipo , A(H3N2) tipo ir B tipo gripo virusų antigenai. Lietuvoje naudojamos skaldyto viruso (Fluarix, Vaxigrip) ir subvienetinė (Influvac) gripo vakcinos. Visos gripo vakcinos vertinamos kaip saugios ir efektyvios. 
          Gripo vakcinos labai retai sukelia nepageidaujamus reiškinius. Kartais po skiepijimo gali atsirasti: paraudimas dūrio vietoje, skausmingumas, patinimas, nedidelis karščiavimas, kurie išnyksta po keletos dienų. 
          Žmonės, alergiški vištos kiaušiniams ar turėjo sunkias povakcinines reakcijas į ankstesnius gripo skiepus, vaikai, jaunesni nei 6 mėnesių amžiaus, asmenys sergantys kuria nors ūmia liga yra neskiepijami ar skiepai atidedami vėlesniam laikui. 
          Taigi, kiekvienas gali apsisaugoti nuo gripo keliamos grėsmės, skiepydamasis. 

Žmonių trichineliozė vis dar registruojamas susirgimas Lietuvoje

 Kasmet pasaulyje užregistruojama apie 11 milijonų žmonių, sergančių trichinelioze. Lietuvos medicininės statistikos duomenimis, kasmet trichinelioze serga kelios dešimtys žmonių. Sergamumo statistika tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje nuolat kinta. Tai priklauso nuo maitinimosi įpročių, mėsos paruošimo būdo, nuo ligos diagnostikos, registracijos, žmonių žinių apie šią ligą bei jos profilaktiką. 
          Džiugu pastebėti, kad Lietuvoje sergamumas šia parazitine liga nuolat mažėja. Lyginant 1998 ir 2007 metus sergamumo trichinelioze rodiklis sumažėjo nuo 0,42 iki 0,04 atvejų 10000 gyventojų. 
          Modernių skerdyklų kūrimasis, pagerėjusi mėsos kontrolė – tai pagrindiniai faktoriai, kurie nulėmė kiaulių, o tuo pačiu ir žmonių trichineliozės mažėjimą. 
          Židinių epidemiologinio tyrimo analizė rodo, kad žmonių trichineliozė Lietuvoje plinta per infekuotą trichinelėmis kiaulieną ir šernieną. Paskutiniaisiais metais šerniena – gana retas žmonių trichineliozės infekcijos šaltinis, tačiau 2001 metais viename židinyje trichinelioze susirgo 69 asmenys, vartoję maistui šernieną, infekuotą trichinelėmis. Kiekvienais metais nuo 10 iki 42 proc. žmonių trichineliozės atvejų infekcijos šaltinis lieka neišaiškintas – tai dažniausiai po vieną susirgimą registruojami židiniai, arba židiniai, kuriuose ligoniai slepia duomenis apie galimą trichineliozės infekcijos šaltinį. Taigi Lietuvoje pagrindinis trichineliozės šaltinis yra infekuota trichinelėmis kiauliena ir dažniausiai privačiuose šeimyniniuose ūkiuose užaugintų kiaulių mėsa, kuri nebuvo tikrinta dėl trichineliozės. Tokie židiniai būna gana išplitę ir apima nemažą užsikrėtusių žmonių skaičių, nes dažnai, ypač prieš šventes, skerdiena padalinama giminėms, pavaišinami draugai ir kaimynai. 
          Žmonės šia helmintoze užsikrečia vartodami žalią ar nepakankamai šiluminiai apdorotą užsikrėtusių gyvūnų mėsą, kurioje yra cistų su trichinelių lervomis. Užsikrėtus, pirmieji ligos požymiai gali pasirodyti po 3 ar tik po 45 dienų. Tai priklauso nuo užkrėstos mėsos valgymo dažnumo ir kiekio, mėsos paruošimo būdo (rūkyta, sūdyta, kepta ar žalia), patekusių lervų skaičiaus ir jų gyvybingumo bei žmogaus individualaus jautrumo infekcijai. 
          Liga pasireiškia įvairiais požymiais. Ligos pradžioje, kai kirmėlės yra žarnyne, skauda pilvą, kyla šleikštulys, vėmimas, viduriavimas. Vėliau, lervoms migruojant į raumenis (1–2 savaites po užsikrėtimo), atsiranda veido ir akių pabrinkimai (edemos), vystosi akių junginės uždegimas, pakyla temperatūra, atsiranda raumenų skausmai, odos bėrimai, nemiga. Esant sunkiai ligos eigai, gali vystytis plaučių uždegimas, širdies nepakankamumas. Esant lengvai infekcijai, ligos simptomų gali ir nebūti. Vaikams dažniau nei suaugusiesiems trichineliozės eiga būna lengva. 
          Įtarus, kad asmuo gali sirgti trichinelioze, reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją. Diagnozė nustatoma atsižvelgiant į būdingus ligos požymius, epidemiologinius duomenis, atliekami kraujo serologiniai tyrimai. 

          Kaip išvengti užsikrėtimo trichinelioze?

          Nereikėtų bijoti pirkti mėsos iš parduotuvių, nes visa mėsa bei jos gaminiai į prekybą patenka patikrinti dėl trichineliozės. 
          Kol kas daugiausiai registruojama židinių, kur infekcijos šaltinis yra namų ūkiuose užaugintų kiaulių mėsa, naudojama prieš tai nepatikrinus dėl trichineliozės. Todėl saugant savo ir artimųjų sveikatą reikėtų kiaulės ar sumedžiotų šernų skerdieną patikrinti dėl trichineliozės. Juo labiau, kad tyrimai atliekami greitai, nebrangiai, o ir tiriamos medžiagos reikia nedaug. Reikia nupjauti gabaliuką (apie 100 gramų) raumenų (geriausiai diafragmos, liežuvio, tarpšonkaulinių raumenų) ir nunešti į artimiausią Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos laboratoriją. Negalima vartoti mėsos kol nėra atsakymo iš laboratorijos, tik gavus neigiamą atsakymą galima vartoti mėsą maistui. 
          Nereikėtų pirkti nelegaliai pardavinėjamos ar pardavinėjamos šalia turgaviečių mėsos, nesusigundykit mažesne jos kaina, nes po to gydymui išleisite žymiai daugiau. Į turgavietes patenka mėsa patikrinta dėl trichineliozės, tačiau jeigu jums kilo įtarimų, paprašykit, kad jums parodytų veterinarijos laboratorijos spaudą ant mėsos. 
          Svarbus ir mėsos paruošimo būdas. Mažiau pavojinga yra valgyti troškintą ar virtą mėsą. 250 gramų dydžio mėsos gabaliukus reikia virti 1–1,5 valandos. Aukštoje temperatūroje trichinelės žūna gana greitai, jei karštis jas paveikia tiesiogiai. Kai patiekalams ruošti naudojami dideli mėsos gabalai, juose esančios lervos nepakankamai paveikiamos temperatūros ir mėsos viduje gali likti gyvybingos. Taip pat trichinelės išlieka gyvybingos, jei mėsa rūkoma, sūdoma ir panašiai. Žaliai ir virtai mėsai reikia naudoti atskiras pjaustymo lenteles, po žalios mėsos malimo mėsmalę gerai išplauti, nuplikinti karštu vandeniu, nusausinti ir tik tuomet naudoti kitų produktų malimui. 
          Kad namų ūkiuose auginamos kiaulaitės užaugtu sveikos, reikia naikinti graužikus, nes graužikai yra pagrindiniai trichineliozės platintojai gamtoje. Kiaules taip pat gali užkrėsti ir medžiotojai, kai jie laukinių gyvūnų mėsa šeria savo kiaules. Todėl nereikėtų šerti kiaulių žaliomis medžioklės laimikių atliekomis, kurios gali būti užkrėstos trichinelėmis. Sumedžiotų arba kritusių laukinių plėšrūnų, graužikų, valkataujančių šunų ir kačių lavonus reikia sudeginti arba giliai užkasti, kad jų nesuėstų kiaulės ar kiti laukiniai gyvūnai. 
          Jau nuo senų laikų lietuviai didžiosioms šventėms skersdavo kiaulę ar paršelį, todėl kad švenčių nesugadintų netikėti negalavimai, nepatingėkite patikrinti savo ūkiuose paskerstų kiaulių mėsos dėl trichineliozės, tuomet šv.Velykų rytą prie stalo galėsite sėsti ramūs, be baimės ar sąžinės graužimo galėsite sočiai pamaitinti šeimą, dosniai pavaišinti savo draugus ir kaimynus. 
          Visiems gražių švenčių ir giedros nuotaikos. 

Pavasaris metų laikas, kada reikia pakalbėti apie toksokarozę

Atėjus pavasariui, vis dažniau iš už debesies kyšteli saulutė, parskridę paukščiai sudrumsčia žiemai įprastą tylą, bunda medžiai, žemė…. Žmonės patraukia į sodus, daržus, vaikai – į kiemus, sporto aikšteles, mažesnieji įsikuria smėlio dėžėse. Pakaitinus saulutei atbunda ne tik žemė, bet visa, kas gyva ant jos – tai ir skruzdėlytė, vabalėlis, kirminėlis ir dar daug kas, ko mes ir nepastebime, ko ir negalime pastebėti. Atbunda ir tie, kurių mes nelaukiame ir nenorime apie juos nieko žinoti. Vienas iš tokių „agentų 007“ – tai toksokarų kiaušinėliai, kuriuos gali platinti šunys. 
          Šunys su savo išmatomis gali platinti kelias parazitines ligas, tačiau labiausiai Lietuvoje paplitusi šunų platinama liga yra toksokarozė. Toksokarozę sukelia apvaliųjų kirmėlių toksokarų lervos. Šuns organizme kirmėlės subręsta iki suaugusių ir išskiria kelis šimtus tūkstančių kiaušinėlių, kurie su išmatomis patenka į aplinką. Dirvožemyje kirmėlių kiaušinėliai subręsta ir tampa pavojingi žmonėms ir gyvūnams. Šie kiaušinėliai yra labai atsparūs – dirvožemyje gali išlikti gyvybingi kelis metus. Po žiemos, pakilus dirvožemio temperatūrai virš +10°C, kiaušinėliai nubunda ir per kelias savaites subręsta. Vasarą, kai temperatūra yra aukštesnė, jie gali subręsti per 5 dienas. Aišku, per žiemą didžioji dalis kiaušinėlių žūsta, tačiau tie, kurie įsitaiso po sniegu, tarp sudžiūvusios žolės ar lapų, gali atlaikyti ir labai atšiaurias žiemas, nelabai juos veikia ir vasaros karščiai, nebent tiesioginiai saulės spinduliai. 
          Užsikrėtę šunys yra labai aktyvūs infekcijos platintojai – vienas užsikrėtęs šuo gali išskirti kelis milijonus kiaušinėlių. Infekciją gali platinti ir maži šuniukai, kadangi šuns patelė per placentą ir pieną, jei ji serga, užkrečia savo jauniklius. Jau 3–4 savaičių šuniukai su išmatomis į aplinką išskiria parazitų kiaušinėlius. 
          Patys šunys šiais parazitais užsikrečia prariję subrendusius toksokarų kiaušinius, esančius aplinkoje. Šunis labiausia vilioja išmatų kvapas. Taigi jūsų šuniukas, lakstydamas pasivaikščiojimų metu, nesunkiai susiras kokią krūvelę, ją bakstels nosimi ar išsivolios, ir ant savo kailio parneš parazito kiaušinėlių namo. Net šunų nelaikantys žmonės tokią „dovanėlę“ gali parsinešti ant batų. 
          Kadangi toksokarų kiaušinėliai bręsta dirvožemyje, todėl žmogus gali užsikrėsti nuo nešvarių, žemėtų rankų, valgydamas neplautas uogas, vaisius bei daržoves, net valydamas ar audamasis užterštus batus; vaikai – žaisdami smėlio dėžėse, žaliose vejose, kuriose yra šunų išmatų. Net 60–80 procentų visų ligonių sudaro 3–14 metų amžiaus vaikai. Jie dažniau nei suaugę kontaktuoja su žeme, smėliu, kuris yra užterštas toksokarų kiaušinėliais, dažniau bendrauja su gyvūnais, jie neturi reikiamų higieninių įgūdžių, silpnesnė jų imuninė sistema. 
          Kiekvienais metais visuomenės sveikatos centrų specialistai savo aptarnaujamoje administracinėje teritorijoje atlieka dirvožemio tyrimus ieškodami kirmėlių kiaušinėlių. Tyrimų duomenys tikrai yra nedžiuginantys. Jie rodo, kad smėlio dėžės, ypač daugiabučių namų kiemuose, poilsio zonos dažnai yra užterštos toksokarų kiaušiniais. Aplinkos užteršimas nuolat didėja. Dažnai šeimininkas net nesiteikia pavėdėti savo šuns toliau nuo kiemo, tako ar šaligatvio, o paleidžia, ir šis, nieko nelaukdamas, neria prie smėlio dėžės ar tupia tiesiog prie šaligatvio ar ant jo ir atlieka savo „gamtinius“ reikalus. 
          Daugeliu atvejų, ypač patekus į organizmą mažam lervų kiekiui, liga gali praeiti be simptomų. Tačiau ligonis gali karščiuoti, nors temperatūra dažniausiai būna neaukšta, atsiranda sausas kosulys, dusulys, dažni naktiniai kosulio priepuoliai. Kartais vargina pilvo skausmai. Ligonius pykina, jie vemia, viduriuoja. Protarpiais išberia ir niežti odą. Migruojančių lervų gali pakliūti į akis. Toksokarozei būdinga ilgai (kelis mėnesius arba kelerius metus) trunkanti ir atsinaujinanti ligos eiga. 

          Kaip apsisaugoti nuo užsikrėtimo?

          • Eidami pasivaikščioti su šunimi neužmirškite pasiimti maišelio savo augintinio išmatoms surinkti, kad nebūtų teršiama aplinka: vaikų žaidimo aikštelės, smėlio dėžės, poilsio zonos, žaliosios vejos ir kt. 
          • Rūpinkitės savo augintinio švara ir reguliariai jį gydykite nuo parazitų. 
          • Neleiskite laižyti šunims veido, indų, kuriuos naudoja žmonės, nes ant šuns liežuvio gali būti parazitų kiaušinėlių. Kartais pakanka ir vieno kiaušinėlio, kad išsivystytų sunki liga. 
          • Grįžę iš lauko nevaikščiokite po butą nešvariais batais, nusimaukite juos prie durų, nes ant batų dažnai galima parsinešti nepageidaujamų „lauktuvių“. 
          • Neužmirškite labai atidžiai nusiplauti rankų šiltu vandeniu su muilu grįžus iš lauko, po darbo sode, darže, prieš valgį, pažaidus su šuniuku. 
          • Nevalgykite uogų (netgi surinktų miške), vaisių, daržovių, kad ir užaugintų ekologiškame, švariame, nuosavame sode, prieš tai jų nenuplovę. 
          • Neleiskite vaikams žaisti smėlio dėžėse, kuriose smėlis nekeičiamas eilę metų. Smėlio dėžes reikėtų įrengti saulėtose vietose, idealu būtų, jei jas nakčiai galima būtų uždengti. 
          • Iškylaujant lauke nukritusio ant žemės maisto geriau nevalgyti, jeigu jo negalima nuplauti. Maistą geriausia laikyti sandariuose induose, apsaugančiuose nuo dulkių, musių, kurios gali ant savo kojų pernešti parazitų kiaušinėlių.