Leišmaniozė. Kas tai per liga?

 Vis daugiau žmonių darbo ar poilsio tikslais lankosi įvairiose pasaulio šalyse. Dažnai tai tropinio ir subtropinio klimato šalys, kur yra ypatingai palankios sąlygos gyvuoti įvairiems parazitams bei plisti jų sukeliamoms ligoms. Lietuvoje Užkrečiamųjų ligų valstybės registro duomenimis, iš tropinių parazitinių ligų dažniausiai yra įvežama maliarija, rečiau leišmaniozė. Per 1999–2008 metus buvo užregistruota 46 įvežtinės maliarijos ir 2 įvežtiniai leišmaniozės atvejai (2001 m. buvo nustatyta visceralinė leišmaniozė, įvežta iš pietų Ispanijos, ir 2008 m. – odos leišmaniozė, įvežta iš Kosta Rikos). 
          Leišmaniozė yra pirmuonių Leishmania spp. sukeliama liga. Vienų rūšių leišmanijos, patekusios į žmogaus organizmą, pažeidžia vidaus organus, ir žmogus suserga visceraline leišmanioze, kitų rūšių leišmanijos sukelia odos ir gleivinės leišmaniozę. Šiomis ligomis serga žmonės ir įvairūs stuburiniai gyvūnai. Šių ligų sukėlėjas pereina dvi vystymosi stadijas: žmogaus arba stuburinio gyvūno organizme ir pernešėjo organizme. Leišmaniozės pernešėjai yra moskitai – smulkūs, geltonai rudos spalvos dvisparniai vabzdžiai. Patelės maitinasi žmogaus, naminių ar laukinių gyvūnų krauju. Moskitas leišmanijomis užsikrečia čiulpdamas sergančio žmogaus ar gyvūno kraują. Moskito organizme pasidauginusios leišmanijos susikaupia moskito ryklėje. Toks moskitas, įkąsdamas sveikam žmogui, perduoda infekciją. 
          Leišmaniozė paplitusi 4 kontinentuose: Azijoje, Afrikoje, Lotynų Amerikoje bei kai kuriose Pietų Europos šalyse – iš viso daugiau nei 88 šalyse. Ja kasmet pasaulyje suserga apie 12 milijonų žmonių, nuo visceralinės leišmaniozės kasmet miršta apie 75 tūkstančius žmonių. Apie 90 proc. visų odos leišmaniozės atvejų registruojama Afganistane, Alžyre, Irake, Irane, Saudo Arabijoje, Sirijoje, Brazilijoje ir Peru, visceralinės leišmaniozės – Indijoje, Bangladeše, Nepale, Sudane ir Brazilijoje. Leišmaniozė labiau paplitusi kaimo vietovėse nei miesto teritorijoje. 
          Visceralinei leišmaniozei būdinga vidaus organų, dažniausiai blužnies, kepenų, pažeidimai. Praėjus keletai dienų arba savaičių, moskito įkandimo vietoje iškyla nedidelis kauburėlis. Jam pratrūkus, žaizda pamažu pasidengia pleiskanomis ir užgyja, nepalikdama didesnės žymės. Iš moskito įkandimo vietos limfa ir krauju leišmanijos pasklinda po visą žmogaus organizmą. Jos patenka ir dauginasi blužnyje, kepenyse, kaulų čiulpuose, limfmazgiuose. Ligos klinika gali išryškėti po 15–20 dienų ar tik po 10–12 mėnesių nuo užsikrėtimo. Liga prasideda palengva. Ligonį vargina bendras silpnumas, jis greitai pavargsta, praranda apetitą, pablykšta, nežymiai padidėja kepenys ir blužnis, pakyla temperatūra. Karščiavimas gali būti nuolatinis, remisinis, kartais – subfebrilus. Ligai progresuojant, blužnis labai padidėja, būna kieta ir skausminga, didėja kepenys, o dažnai ir periferiniai limfmazgiai. Ligonis liesėja, o jo pilvas didėja. Greitai atsiranda anemija, mažėja hemoglobino, atsiranda leukopenija, trombocitopenija. Gali prasidėti komplikacijos (pneumonija, nefritas ir kita). Negydant susirgimas dažniausiai baigiasi mirtimi. 
          Odos leišmaniozei būdinga odos pakenkimai. Moskito įkandimo vietoje parazitai besidaugindami pažeidžia odą. Liga pasireiškia po 2–9 mėnesių nuo užsikrėtimo. Iš pradžių atsiranda 2–3 mm skersmens rudo atspalvio rausva dėmelė – leišmanioma. Po 3–6 mėnesių leišmaniomos paviršiuje susidaro plėvelė, po ja būna opa, apjuosta ryškaus infiltrato. Irstant odos infiltratui, opa plinta ir gali padidėti iki 4–6 cm skersmens. Kartais aplink ją atsiranda naujų uždegiminių mazgelių. Šie gali išopėti ir susilieti su pirmine opa. Gyti bei randėti opa pradeda nuo kraštų ir centro. Liga dažniausiai trunka metus, kartais dvejus ar ilgiau. Odos leišmaniozė dažniausia pasitaiko ant veido, rankų, kojų. Dėl jos dažnai susidarius dideliems randams sutrinka sąnarių funkcijos. Nuo odos leišmaniozės mirštama retai, tačiau kiekvienais metais endeminėse vietovėse keletas milijonų žmonių lieka invalidai. 

Kaip apsisaugoti nuo leišmaniozės
          Moskitai yra leišmaniozės pernešėjai, todėl apsisaugoti nuo moskitų sukandžiojimo yra pagrindinė leišmaniozės profilaktikos priemonė. Dažnai žmogus gali net nepajusti moskito įkandimo, nes jie labai tyliai skraido, yra maži (2/3 mažesni už uodus) ir jų įkandimas dažniausiai būna neskausmingas. Moskitai yra prieblandos vabzdžiai, jie maitinasi naktį, todėl aktyviausi būna nuo sutemos iki saulės patekėjimo. Tačiau žmogui gali įkasti ir dienos metu, jei žmogus priartėja prie jų poilsio vietos. Dieną jie slepiasi pavėsiuose, namų rūsiuose, įvairių gyvūnų urvuose, šiukšlynuose. Moskitai labiausiai puola saulei leidžiantis bei patekant. Apsisaugoti nuo moskitų naudojamos juos atbaidančios priemonės – repelentai. Repelentais išpurškiamas ar ištepamas veidas, drabužiais nepridengtos rankos ir kojos. Pasitepti repelentais reikia kas 3–4 val., ypač kai yra karštas ir drėgnas klimatas. Preparato etiketėje turi būti nurodytos repelento panaudojimo rekomendacijos. Jų reikia griežtai laikytis ir neperdozuoti, ypač mažiems vaikams. Viršutinius drabužius, galvos gobtuvus, specialius apsiaustus, pirštines, skareles ir kt. taip pat galima impregnuoti repelentais. Galima apdoroti ir gyvenamąsias patalpas: impregnuota pyretroidu virvutė, susukta į tabletę, deginama nakčiai miegamuosiuose; virš lovos pakabinamas audeklas, atsigulus jo kraštai pakišami po čiužiniu. Patalpų durys ar langai, norint apsisaugoti nuo moskitų, turi būti uždengti tinkleliais. Būtina gerai išpurkšti insekticidais tamsius patalpų kampus, palovius, pastales, po kėdėmis, už užuolaidų ir visas vietas, kuriose gali būti moskitų. Negalima miegoti po atviru dangumi, ypač kaimo vietovėse. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *