Kiekvienas iš mūsų greičiausiai esame patyrę tą sunkiai nusakomą, bet labai skaudų izoliacijos jausmą, kai bandome papasakoti apie savo išgyvenimus ar sunkumus, tačiau atsimušame į šaltą ir abejingą nesupratimo sieną. Tokiomis akimirkomis žodžiai praranda savo prasmę, o pastangos užmegzti ryšį virsta nusivylimu. Taip nutinka tada, kai bendravime trūksta vieno esminio komponento, kuris veikia nelyg nematomi klijai, sujungiantys žmones į gilią ir prasmingą visumą. Šis elementas yra pamatinis žmogaus psichikos ir socialinio gyvenimo reiškinys, be kurio bet koks bendravimas taptų tik paviršutinišku informacijos apsikeitimu.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame vis daugiau laiko praleidžiame virtualioje erdvėje, o gyvas kontaktas darosi vis retesnis, gebėjimas išgirsti, pajausti ir suprasti kitą žmogų tampa neįkainojama vertybe. Žmonės evoliuciškai yra socialinės būtybės, kurių išlikimas ir psichologinė gerovė priklauso nuo priklausymo grupei ir kokybiškų ryšių su kitais. Kai jaučiamės suprasti ir priimti tokie, kokie esame – su visomis savo silpnybėmis, baimėmis ir ydomis – mūsų nervų sistema nurimsta, o pasitikėjimas aplinka išauga. Norint sukurti tokią saugią erdvę sau ir savo artimiesiems, būtina giliau pažvelgti į tai, kaip mes reaguojame į kitų žmonių emocijas ir kokiomis pastangomis kuriame tarpusavio pasitikėjimą.
Kas iš tiesų slypi po šiuo žodžiu?
Dažnai klaidingai manoma, kad gebėjimas įsijausti į kito padėtį yra paprasčiausias gailestis ar mandagumo išraiška. Iš tikrųjų tai yra sudėtingas psichologinis procesas, reikalaujantis tiek emocinių, tiek kognityvinių (pažintinių) resursų. Tai gebėjimas pažvelgti į pasaulį kito žmogaus akimis, atsisakant savo išankstinių nuostatų, vertinimų ir egoistiško noro visur matyti tik savo tiesą. Tai reiškia pabūti kito žmogaus realybėje, neteisiant jo už tai, ką jis jaučia, ir nesistengiant tų jausmų dirbtinai greitai „pataisyti“ ar „išgydyti“.
Žinoma mokslininkė ir autorė Brené Brown labai taikliai atskyrė šį fenomeną nuo gailesčio. Gailestis (simpatija) sako: „Man labai gaila, kad tau taip nutiko“, bet tuo pačiu išlaiko saugų atstumą ir kuria atskirtį, tarsi žvelgiant į kenčiantįjį iš aukšto. Tuo tarpu tikrasis įsijautimas skatina nusileisti į tą pačią tamsią emocinę duobę, kurioje šiuo metu yra kitas žmogus, atsisėsti šalia jo ir pasakyti: „Aš žinau, kaip ten tamsu, bet tu čia nesi vienas“. Būtent šis buvimas kartu sudėtingiausiose situacijose ir kuria nepertraukiamą dviejų žmonių ryšį.
Pagrindinės emocinio įsijautimo rūšys
Psichologai išskiria kelias skirtingas formas, kurios, veikdamos kartu, sukuria pilnavertį kito žmogaus supratimo procesą. Svarbu žinoti jas visas, nes vienų trūkumas gali apsunkinti santykius, net jei kitose srityse esame labai stiprūs:
- Kognityvinė (pažintinė): Tai intelektualus gebėjimas suprasti, ką kitas žmogus galvoja ir kodėl jis taip jaučiasi. Tai tarsi sugebėjimas perskaityti kito žmogaus mintis remiantis jo kūno kalba, balso tonu ir situacijos kontekstu. Ši rūšis labai svarbi derybose, vadyboje ir kasdieniame bendravime, nes padeda efektyviai komunikuoti be per didelio emocinio įsitraukimo.
- Emocinė (afektinė): Tai fizinis ir psichologinis kito žmogaus emocijų pajutimas. Dėl smegenyse esančių veidrodinių neuronų mes tiesiogine prasme galime „užsikrėsti“ kito žmogaus liūdesiu, baime ar džiaugsmu. Jei matote žmogų verkiantį ir jums patiems kaupiasi ašaros – tai veikia jūsų emocinė reakcija.
- Atjaučianti (veiklioji): Tai aukščiausia forma, kuri sujungia supratimą, pajutimą ir norą padėti. Neužtenka vien tik suprasti ar kartu verkti; atjauta skatina imtis konstruktyvių veiksmų, siekiant palengvinti kito žmogaus naštą, tačiau išlaikant sveiką asmeninę ribą.
Kodėl be šio gebėjimo santykiai pasmerkti žlugti?
Kurdami romantiškus, draugiškus ar net darbinius santykius, mes neišvengiamai susiduriame su konfliktų, streso ir nesusipratimų tikimybe. Kai du skirtingi žmonės, turintys skirtingas patirtis, traumas ir lūkesčius, bando eiti vienu keliu, trinties išvengti neįmanoma. Būtent gebėjimas atjausti ir suprasti veikia kaip amortizatorius, sušvelninantis šiuos gyvenimo smūgius.
Santykiuose mes labiausiai ieškome emocinio saugumo. Jei partneris ar draugas nuolat kritikuoja, nuvertina mūsų jausmus (pavyzdžiui, sako: „Tu ir vėl perdedi“, „Čia nėra dėl ko pykti“), mes instinktyviai užsidarome. Emocinis atstumas pradeda augti. Kai jausmai ignoruojami, dingsta pasitikėjimas, o vietoje jo atsiranda gynyba, cinizmas ir galiausiai – apatija vienas kitam. Išmokę priimti kito žmogaus emocinę realybę kaip jam pačiam absoliučiai tikrą (net jei mes situaciją matome kitaip), mes išjungiame gynybiškumo mechanizmus.
Konfliktų sprendimo transformacija
Poros, kurios moka taikyti gilaus supratimo principus, konfliktuoja visai kitaip nei tie, kuriems šio įgūdžio trūksta. Vietoj to, kad ginčas virstų kova „aš prieš tave“, kurioje siekiama laimėti ir įrodyti savo tiesą, konfliktas tampa bendru darbu „mes prieš problemą“.
- Sumažėja pykčio intensyvumas: Kai žmogus jaučia, kad jis yra nuoširdžiai išklausomas, jo nervų sistema automatiškai nurimsta. Nebereikia šaukti ar pulti, nes žinutė jau pasiekė adresatą.
- Atsiranda erdvė pažeidžiamumui: Pyktis dažnai yra tik antrinė emocija, slepianti baimę, nesaugumą ar liūdesį. Kai vienas iš partnerių sugeba pažvelgti giliau nei agresyvus paviršius, atsiranda galimybė išspręsti tikrąją problemos šaknį.
- Stiprėja tarpusavio ryšys: Sėkmingai, su atjauta išspręstas konfliktas ne atitolina žmones, o priešingai – suartina juos. Jie sužino, kad net ir sunkiausiomis akimirkomis gali vienas kitu pasikliauti.
Ar įmanoma išmokti geriau suprasti kitus?
Gera žinia ta, kad tai nėra vien tik įgimtas talentas, kurį vieni turi, o kiti – ne. Tai yra įgūdis, kurį galima praktikuoti ir tobulinti visą gyvenimą. Smegenų neuroplastiškumas leidžia mums formuoti naujus neuronų ryšius, todėl sąmoningai stengdamiesi galime tapti jautresni ir dėmesingesni aplinkiniams.
Pirmasis žingsnis šioje kelionėje yra aktyvus klausymas. Mes dažnai klausomės tik tam, kad atsakytume, laukdami savo eilės prabilti ir jau kurdami argumentus galvoje. Norint išsiugdyti tikrą, gilų ryšį, reikia išmokti klausytis tam, kad suprastume. Tai reiškia viso dėmesio sutelkimą į pašnekovą: akių kontaktą, telefonų ir kitų trukdžių pašalinimą, kito žmogaus kūno kalbos stebėjimą.
Kitas svarbus aspektas yra vertinimo ir teismo pauzė. Labai natūralu išgirdus kito žmogaus problemą iš karto galvoti: „Na, jis pats čia kaltas“ arba „Aš jo vietoje daryčiau kitaip“. Tačiau tokios mintys uždaro duris tikram ryšiui. Reikia išmokti laikinai pakabinti savo moralinius ir loginius vertinimus ant vinies ir tiesiog pabūti to žmogaus jausmuose. Užuot brukus neprašytus patarimus, verta užduoti atvirus klausimus: „Kaip tu dėl to jautiesi?“, „Kas šioje situacijoje tau sunkiausia?“, „Kaip galėčiau tau padėti?“. Dažniausiai žmogui tiesiog reikia būti išgirstam, o atsakymus ir sprendimus jis vėliau susiranda pats.
Kliūtys, blokuojančios mūsų atjautą
Net ir turint geriausius ketinimus, tam tikros gyvenimo aplinkybės gali mus paversti kurčius kito skausmui. Svarbu atpažinti šias kliūtis:
- Nuolatinis stresas ir perdegimas: Kai mūsų pačių emocinė taurė yra tuščia, neturime iš ko duoti kitiems. Psichologinis išsekimas drastiškai sumažina gebėjimą atjausti.
- Ego ir noras būti teisiam: Perfekcionizmas ir išdidumas trukdo nusileisti iki kito žmogaus lygio. Jei manome, kad mūsų gyvenimo būdas ar mąstymas yra vienintelis teisingas, mes atmetame kito žmogaus realybę.
- Neišspręstos asmeninės traumos: Kartais kito žmogaus išgyvenimai gali suaktyvinti mūsų pačių gilias žaizdas. Vietoj to, kad palaikytume kitą, mes instinktyviai atsiribojame, bandydami apsaugoti save nuo skausmingų prisiminimų.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar įmanoma sukurti santykius su žmogumi, kuriam visiškai trūksta šio gebėjimo?
Sukurti visaverčius, gilumu ir emociniu intymumu pasižyminčius santykius su tokiu žmogumi yra itin sudėtinga, o dažnai ir neįmanoma. Santykiai remiasi abipusiu keitimusi energija. Jei vienas žmogus visada duoda, išklauso ir supranta, o kitas – tik ima ir ignoruoja partnerio emocinius poreikius, ilgainiui atsiranda emocinis perdegimas, vienatvės jausmas ir pyktis. Nors kognityvinę pusę žmogus gali šiek tiek ištreniruoti (išmokti atpažinti emocijas), be nuoširdaus noro keistis santykiai išliks paviršutiniški.
Kaip apsaugoti save, jei esu per daug jautrus kitų žmonių emocijoms (vadinamasis empatas)?
Žmonės, kurie yra ypač imlūs aplinkinių jausmams, dažnai rizikuoja perimti kito žmogaus naštą taip, lyg ji būtų jų pačių. Tai veda prie greito emocinio išsekimo. Norint save apsaugoti, būtina brėžti aiškias asmenines ribas. Svarbu išmokti skirti, kur baigiatės jūs, o kur prasideda kitas žmogus. Padėti gali reguliari savirefleksija, laikas vienumoje gamtoje, meditacija bei gebėjimas pasakyti „ne“, kai jaučiate, kad neturite pakankamai resursų tapti kieno nors emocine kempine.
Ar vaikai gimsta turėdami šį įgūdį, ar jo išmoksta?
Moksliniai tyrimai rodo, kad mes gimstame turėdami neurologinį pagrindą atjautai – tai minėtieji veidrodiniai neuronai. Net maži kūdikiai pradeda verkti išgirdę kito kūdikio verksmą. Tačiau pilnavertis, sudėtingas gebėjimas suprasti kito perspektyvą vystosi augant, daugiausia stebint tėvus ir artimąją aplinką. Jei vaikas auga šeimoje, kurioje jo paties emocijos yra priimamos ir atspindimos su meile, jis natūraliai išmoksta tą patį taikyti kitiems.
Kasdienė praktika keičia ne tik mūsų santykius, bet ir mus pačius
Keliaujant per gyvenimą, pasirinkimas atvirai ir jautriai priimti aplinkinius tampa vienu iš galingiausių įrankių, formuojančių ne tik kokybiškus ryšius, bet ir asmeninę ramybę. Gebėjimas išklausyti, nesmerkti ir pabūti šalia sunkiausiomis akimirkomis reikalauja drąsos. Žymiai lengviau yra atsiriboti, duoti greitą patarimą ar tiesiog pakeisti temą. Tačiau pasirinkę sunkesnį – atvirumo ir pažeidžiamumo – kelią, mes atveriame duris autentiškai patirčiai.
Sąmoningai puoselėjamas dėmesys kito žmogaus vidiniam pasauliui mažina mūsų pačių egoizmą, padeda išsilaisvinti iš siaurų asmeninių rėmų ir leidžia pamatyti pasaulį visoje jo spalvų bei išgyvenimų įvairovėje. Santykiuose tai tampa tuo nematytu, bet tvirtu siūlu, kuris išlaiko du žmones kartu net ir pačiose stipriausiose gyvenimo audrose. Nuolatinis darbas su savimi, siekiant geriau išgirsti ne tik tai, kas sakoma žodžiais, bet ir tai, kas slepiasi tarp eilučių, pamažu virsta gyvenimo būdu, kuriančiu prasmę, pagarbą ir ilgalaikį artumą.
