Pasaulis, kurį kasdien matome ir patiriame, bei kalba, kuria stengiamės tą pasaulį apibūdinti, yra neatsiejamai ir labai glaudžiai susiję. Kasdieniame gyvenime mes dažnai susiduriame su situacijomis, kai įprastų, tiesioginių žodžių tiesiog nepakanka norint tiksliai perteikti gilią emociją, sudėtingą vidinę būseną ar daugiaprasmį gamtos reiškinį. Būtent tada, kartais net nesąmoningai, mes pasitelkiame nepaprastai vaizdingus kalbos įrankius, kurie padeda sukurti gilų, asociatyvų ir įtaigų tekstą. Šie unikalūs įrankiai ne tik praturtina mūsų kasdienį žodyną, bet ir leidžia iš esmės pažvelgti į supančią aplinką visiškai kitu, netikėtu kampu. Vienas iš tokių pačių galingiausių, universaliausių ir dažniausiai naudojamų kalbos įrankių, leidžiančių sujungti vizualiai ar logiškai skirtingas sąvokas ir taip sukurti visiškai naują prasmę, yra paslėptas prasmės perkėlimas. Šį kalbos fenomeną mes dažniausiai intuityviai suprantame ir priimame, nors kartais ir nesusimąstome apie pačius sudėtingiausius jo veikimo principus bei ilgalaikę įtaką mūsų mąstymui.
Kas iš tiesų yra metafora ir kokia jos istorinė kilmė
Žodis metafora yra tiesiogiai kilęs iš senovės graikų kalbos žodžio, reiškiančio perkėlimą arba nešimą anapus. Klasikinėje retorikoje tai yra apibrėžiama kaip stilistinė priemonė, kai vieno daikto, reiškinio, veiksmo ar net abstrakčios idėjos pavadinimas ir jam būdingos savybės yra meistriškai perkeliami kitam objektui, remiantis jų išoriniu arba vidiniu, kartais net labai sunkiai apčiuopiamu, panašumu. Paprasčiau tariant, ši kalbos figūra leidžia mums drąsiai pavadinti vieną dalyką kito vardu vien dėl to, kad mūsų sąmonė juose atranda esminių bendrų bruožų. Skirtingai nei visiškai tiesioginė kalba, kuri faktus bei įvykius pateikia maksimaliai sausai, tiksliai ir objektyviai, metaforinė kalba kuria netikėtas asociacijas, stimuliuoja emocijas ir priverčia aktyviai dirbti skaitytojo ar klausytojo vaizduotę.
Tiek grožinėje literatūroje, tiek kasdienėje komunikacijoje, o ypač viešajame kalbėjime, šis prasmės perkėlimas atlieka nepaprastai svarbų vaidmenį. Toks kalbos formavimas gali padaryti itin sudėtingas ir sunkiai paaiškinamas abstrakčias idėjas kur kas lengviau suprantamas bei priimtinas. Pavyzdžiui, kai mes paprastame pokalbyje sakome laikas bėga, mes tikrai nesitikime, kad laikas iš tiesų turi kojas ir fiziškai juda erdvėje kaip koks nors gyvas padaras. Mes paprasčiausiai perkeliame gyvo žmogaus ar gyvūno fizinio judėjimo savybę laiko koncepcijai, taip meistriškai pabrėždami jo nenumaldomą greitį, dinamiškumą ir visišką laikinumą. Šis tiesioginės prasmės perkėlimas per amžius tapo toks natūralus ir įprastas, kad daugelio panašių išraiškų mes jau seniai nebetraktuojame kaip išskirtinių meninių priemonių, o priimame jas kaip visiškai standartinę kalbos normą.
Esminis skirtumas tarp metaforos ir tradicinio palyginimo
Labai dažnai net ir patyrę kalbos vartotojai bei moksleiviai painioja metaforą su įprastu palyginimu. Taip nutinka dėl to, kad abiejų šių stilistinių priemonių šaknyse slypi tas pats fundamentalus tikslas – sujungti ir susieti du skirtingus dalykus, ieškant ir pabrėžiant juose slypintį bendrumą ar vizualinį panašumą. Tačiau, nepaisant šio bendro tikslo, jų gramatinė bei sintaksinė forma iš esmės ir labai ryškiai skiriasi.
Tradicinis palyginimas visada atvirai ir aiškiai naudoja specifinius pagalbinius žodžius. Jei tekste matote tokius jungtukus ar dalelytes kaip kaip, tarsi, it, lyg, tarytum, galite būti visiškai tikri, jog skaitote tiesioginį palyginimą. Pavyzdžiui, sakinys jos akys žiba kaip ryškiausios žvaigždės yra klasikinis palyginimas. Mes atvirai ir nedviprasmiškai deklaruojame savo intenciją lyginti žmogaus akis su danguje esančiomis žvaigždėmis, pasitelkdami visiems atpažįstamą jungtuką.
Tuo tarpu aptariamoji kalbos figūra veikia kur kas subtiliau, giliau ir elegantiškiau. Kalbininkai ją dažnai vadina paslėptu palyginimu, būtent dėl to, kad iš jos struktūros yra tyčia ir visiškai pašalinami absoliučiai visi lyginamieji žodeliai. Ji tiesiogiai, be jokių išlygų teigia, kad vienas dalykas ir yra tas kitas dalykas. Pavertus anksčiau minėtą pavyzdį nauja forma, mes sakytume tiesiog: jos akių žvaigždės. Atkreipkite dėmesį, jog čia neliko jokio tarpininko, jokio kaip ar tarsi. Mes tiesiogiai sutapatinome dvi skirtingas realijas – žmogaus akis ir kosminius kūnus, sukurdami nepaprastai stiprų, glaudų ir vizualiai turtingą ryšį. Šis tiesioginės tapatybės kūrimas reikalauja iš skaitančiojo kur kas aktyvesnio mąstymo proceso, nes jam pačiam sąmonėje tenka savarankiškai atrasti, sujungti ir iškoduoti tą paslėptą jungtį.
Kognityvinis požiūris: kodėl mes mąstome perkeltinėmis prasmėmis?
Daugeliui žmonių gali pasirodyti, kad vaizdingi ir poetiški išsireiškimai yra išskirtinai tik talentingų poetų, rašytojų ir oratorinių kalbų meistrų privilegija, tačiau šiuolaikiniai kalbotyros tyrimai rodo visiškai kitokį ir kur kas įdomesnį vaizdą. Mes kiekvieną mielą dieną, patys to nepastebėdami, ištariame ir parašome šimtus vaizdingų posakių, net nesuvokdami jų pirminės, perkeltinės prasmės. Kognityvinės lingvistikos atstovai, tokie kaip žymūs mokslininkai George Lakoff ir Mark Johnson, dar praėjusio amžiaus pabaigoje iškėlė revoliucinę teoriją, teigiančią, kad prasmės perkėlimas nėra vien tik graži kalbos puošmena ar stilistinis triukas. Jų teigimu, tai yra pats esminis ir fundamentalus mūsų mąstymo bei pasaulio suvokimo mechanizmas.
Žmogaus smegenims iš prigimties yra nepaprastai sunku apdoroti ir suprasti labai abstrakčias sąvokas, tokias kaip meilė, laikas, moralė, sudėtingi tarpusavio ginčai ar filosofinės idėjos. Todėl, norėdami suteikti šiems dalykams formą, mes natūraliai pasitelkiame kur kas konkretesnius, fizinius ir kasdienėje aplinkoje apčiuopiamus potyrius. Pažvelkime atidžiau, kaip mes įprastai kalbame apie žodinius ginčus ar diskusijas. Dažniausiai mes nejučiomis ginčą suvokiame ir apibūdiname kaip fizinį karą ar mūšį. Mes vartojame tokias frazes: jis aršiai apgynė savo poziciją, jos pateikti argumentai buvo visiškai sutriuškinti, aš laimėjau šį sudėtingą ginčą, jis puolė mano idėjas. Visi šie paryškinti žodžiai akivaizdžiai atkeliavo iš griežtos karinės terminologijos, tačiau jie taip tobulai iliustruoja mūsų kasdienes intelektualines diskusijas, kad mes to karo motyvo net nebepastebime.
Panašiai, lygiai taip pat pragmatiškai, mes elgiamės ir kalbėdami apie laiką. Šiuolaikinėje Vakarų kultūroje laiką mes beveik visada suvokiame kaip pinigus arba labai ribotą, vertingą išteklių. Kasdieniame, buitiniame diskurse nuolat galima išgirsti tokias frazes: tu tiesiog švaistai mano brangų laiką, man pagaliau pavyko sutaupyti kelias laisvas valandas, ar gali skirti man bent vieną minutę savo laiko?. Šios taip vadinamos konceptualiosios formos formuoja ne tik patį mūsų kalbėjimo būdą ir žodyno pasirinkimą, bet ir esminį požiūrį į laiko vertę – mes pradedame gyvenimo minutes vertinti ir skaičiuoti lygiai taip pat pragmatiškai, kaip ir savo materialinį banko sąskaitos turtą.
Pagrindiniai metaforų tipai ir jų funkcinės rūšys
Norint tapti išties pastabiu tekstų skaitytoju, analitiku ar net sėkmingu kūrėju, labai pravartu giliai suprasti, jog ne visos kalbos figūros yra vienodos. Jos labai stipriai skiriasi savo struktūriniu sudėtingumu, kūrybiniu originalumu ir atliekama funkcija pačiame tekste. Kalbininkai ir literatūros teoretikai išskiria keletą pagrindinių ir svarbiausių grupių, su kuriomis mes nuolat susiduriame tiek skaitydami klasikinę literatūrą, tiek naršydami internete ar kalbėdamiesi kasdienybėje.
Nudėvėtos, arba kitaip vadinamos leksikalizuotos
Tai tokie žodžių junginiai ir frazės, kurie kažkada praeityje, savo atsiradimo pradžioje, buvo nepaprastai originalūs, gyvi ir vaizdingi paslėpti palyginimai. Tačiau bėgant dešimtmečiams ar net šimtmečiams, dėl itin dažno, masiško naudojimo visuomenėje, jie visiškai prarado savo pradinį meninį vaizdumą ir netikėtumo efektą. Šiandien mes jas vartojame kaip pačius paprasčiausius, įprastus žodžius, nebegalvodami apie jų dvigubą dugną. Puikūs tokio tipo pavyzdžiai, kuriuos vartojame kasdien, galėtų būti: stalo koja, kalno viršūnė, butelio kakliukas, laikrodžio rodyklė, kompiuterio pelė. Juk visi puikiai žinome, kad iš tiesų medinis stalas neturi biologinės kojos anatomine prasme, stiklinis butelys neturi kaklo, o ant stalo gulinti pelė nėra gyvūnas, tačiau šis patogus fizinių savybių perkėlimas visiems laikams tapo oficialia, patogia ir standartine mūsų žodyno dalimi.
Vaizdinės ir unikalios poetinės
Tai pačios gražiausios, pačios netikėčiausios ir daugiausia kūrybinių pastangų reikalaujančios formos, kurias ilgai ieškodami randa rašytojai, poetai, dainų autoriai bei reklamos kūrėjai. Jos išsiskiria savo visišku unikalumu, skambesiu ir dažniausiai yra sukuriamos išskirtinai tik vienam konkrečiam kūriniui ar situacijai. Šio tipo meninės priemonės priverčia skaitytoją bent akimirkai sustoti, susimąstyti ir apmąstyti ką tik perskaitytą tekstą. Kai garsus poetas rašo eilėraštį apie krentantį rudens auksą, mes visi iškart puikiai suprantame, jog čia kalbama apie pageltusius, rudeninius medžių lapus, krintančius ant žemės, o ne apie tikrą, iškastą taurųjį metalą. Toks išskirtinis ir rafinuotas meninis raiškos būdas sukuria labai ryškų, įsimintiną emocinį foną ir suteikia didžiulį estetinį pasigėrėjimą tekstu.
Išplėstinės ir sudėtingos
Išplėstinė forma yra tokia, kuri nėra užbaigiama vienu trumpu sakiniu, o yra meistriškai ir nuosekliai plėtojama per kelis sakinius, visą pastraipą, ištisą eilėraštį ar net ilgą epinį pasakojimą. Čia pradinė sumanyta asociacija žingsnis po žingsnio apauginama vis naujomis, papildomomis detalėmis, kurios palaiko tą pačią tematiką. Pavyzdžiui, jei žmogaus gyvenimą mes pradinėje stadijoje pavadiname gilia, neprognozuojama jūra, išplėstinėje versijoje mes galime detaliai kalbėti apie gyvenimo kelyje laukiančias netikėtas audras, į dugną nuskendusius mūsų viltį nešančius laivus, saugius uostus, kuriuose randame ramybę, bei palankius vėjus, kurie stumia mus į priekį. Šis sudėtingas ir daugiapakopis tipas leidžia autoriui itin giliai, visapusiškai išnagrinėti pasirinktą temą, išlaikant labai vientisą, harmoningą ir galingą vizualinį naratyvą viso kūrinio metu.
Patikimi ir išbandyti būdai, padedantys lengvai atpažinti perkeltines prasmes tekste
Net ir turint labai tvirtą teorinių žinių bagažą, praktinis vaizdingų posakių atpažinimas realiame tekste kartais gali tapti nemenku iššūkiu ir būti gana painus. Ypač tai pastebima analizuojant gilią klasikinę poeziją, modernaus meno tekstus ar filosofinius, itin sudėtingus prozos kūrinius. Kad šis analizės ir skaitymo procesas būtų daug sklandesnis, greitesnis ir teiktų džiaugsmą, rekomenduojama vadovautis keliais paprastais, bet praktikoje labai veiksmingais žingsniais.
- Kritiškai ieškokite loginio nenuoseklumo tiesioginėje prasmėje. Kaskart perskaitę skambų sakinį, trumpam sustokite ir pagalvokite, ar tai, kas jame tiesiogiai parašyta, apskritai gali fiziškai egzistuoti realiame, materialiame pasaulyje. Jei knygoje matote parašytus žodžius medžiai naktį šnibždėjosi, paklauskite savęs: ar tikri medžiai turi balso stygas, plaučius ir tikrai gali išleisti šnibždėjimo garsą? Ne, biologine prasme tai neįmanoma. Vadinasi, tekstas neabejotinai turi perkeltinę, meninę prasmę, imituojančią vėjo ošimą.
- Atidžiai tikrinkite, ar aplinkoje nėra lyginamųjų žodžių. Jei sakinyje susiduriate su labai vaizdingu ir neįprastu aprašymu, būtinai įsitikinkite, kad jame nepasislėpė tokie žodžiai kaip kaip, tarsi ar lyg. Jei atidžiai perskaitę šių žodžių nerandate, o akivaizdus objektų gretinimas ir lyginimas egzistuoja, prieš jus yra ne kas kita, o ieškoma paslėpto palyginimo struktūra.
- Išmokite atskirti abstrakcijas ir fizinius konkretumus. Visuomet atkreipkite ypatingą dėmesį į tas teksto vietas, kur labai abstraktiems, nematomiems dalykams, tokiems kaip gilios emocijos, dvasinės būsenos ar bėgantis laikas, priskiriamos labai fizinės, žmogaus rankomis apčiuopiamos savybės. Pavyzdžiui, frazė sunkios mintys yra puikus indikatorius – juk mintys neturi gramų ar kilogramų išreikšto fizinio svorio, todėl svorio sąvokos naudojimas čia yra vaizdingas savybės perkėlimas, rodantis emocinį nuovargį.
- Pabandykite savarankiškai performuluoti skaitomą sakinį. Jei jūs galite patys savo žodžiais pritaikyti visiškai tiesioginį, buitinį paaiškinimą (pavyzdžiui, vietoj literatūrinio ledinė širdis tiesiog pasakyti visiškai nejautrus, šaltas žmogus), vadinasi, jūs labai sėkmingai, be jokio vargo iškodavote ir supratote giliai paslėptą meninę reikšmę.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) apie perkeltinės prasmės figūras
Norėdami suteikti dar daugiau aiškumo šia intriguojančia ir plačia tema, mes kruopščiai surinkome ir išsamiai atsakėme į pačius populiariausius klausimus, kurie dažniausiai kyla moksleiviams, studentams ir tiesiog žmonėms, besidomintiems kalbos teorija, psichologija bei tekstų stilistika.
- Ar šios kalbos priemonės yra naudojamos išskirtinai tik grožinėje literatūroje ir poezijoje?
Tikrai ne, tai yra labai plačiai paplitęs mitas. Nors pripažįstama, kad grožinėje literatūroje šios formos yra pačios ryškiausios, drąsiausios ir originaliausios, jas nuolatos, kiekvieną dieną naudoja politikai savo kalbose, žurnalistai skambiose straipsnių antraštėse, reklamos kūrėjai, siekiantys atkreipti dėmesį, ir mes patys savo kasdienėje, buitinėje kalboje. Politikoje tai dažnai pasitelkiama įtaigumui didinti ir masių nuomonei formuoti, o reklamoje – labai greitam emociniam ryšiui su potencialiu vartotoju sukurti.
- Ar apskritai būtų įmanoma kalbėti, bendrauti ir rašyti visiškai nenaudojant jokių vaizdingų posakių?
Praktikoje tai padaryti būtų beveik neįmanoma arba toks sukurtas tekstas taptų neįtikėtinai sausas, dirbtinis ir formalus, labiau primenantis sudėtingą kompiuterio programavimo kodą ar itin griežtą, bejausmį teisinį dokumentą. Kadangi didžiulė dalis mūsų kasdienių frazių yra taip vadinamos nudėvėtos, leksikalizuotos formos, mes netgi neturime tiesioginių pakaitalų daugeliui įprastų žodžių. Juk būtų labai sunku paaiškinti, kas yra kompiuterio pelė, nenaudojant šio perkelto pavadinimo.
- Kaip ši aptariama kalbos figūra yra struktūriškai susijusi su personifikacija?
Literatūrologijoje personifikacija (arba įasmeninimas) yra laikoma labai specifine, atskira aptariamos priemonės rūšimi. Personifikacijos atveju mes imame išskirtinai tik gyvo žmogaus savybes, jo gebėjimus, jausmus ar veiksmus ir perkeliame juos visiškai negyviems daiktams, gyvūnams, augalams ar gamtos reiškiniams. Pavyzdžiui, sakydami, kad šiaurinis vėjas piktai kaukia ir plėšo stogus, mes akivaizdžiai žmogaus pykčio ar agresyvaus gyvūno savybę perkeliame paprastai, negyvai oro srovei.
- Kodėl kartais skaitant kai kuriuos meninius tekstus taip sunku suprasti autoriaus norimą perteikti mintį?
Sėkmingas ir greitas prasmės iškodavimas labai stipriai priklauso nuo bendro kultūrinio, istorinio ir asmeninio skaitytojo bei autoriaus konteksto. Jei kūrinio autorius pasitelkia labai unikalias, giliai asmenines asociacijas, išgyvenimus arba remiasi labai specifinėmis savo tautos kultūrinėmis, mitologinėmis realijomis, kurių skaitantis asmuo paprasčiausiai nežino, ryšys tarp dviejų lyginamų objektų tekste lieka visiškai neatpažintas ir tekstas tampa nesuprantamas.
Kalbos figūrų galia formuojant ir keičiant mūsų pasaulėvoką
Svarbu suvokti, kad mūsų nuolatos pasirenkami ir vartojami žodžiai bei sakinių konstrukcijos jokiu būdu nėra vien tik pasyvūs, neutralūs įrankiai, skirti jau egzistuojančiam pasauliui aprašyti; jie patys yra aktyvūs to pasaulio kūrėjai ir formuotojai. Tai, kokiu būdu mes kasdien pasirenkame struktūruoti ir puošti savo kalbą, ilgainiui neatšaukiamai nulemia tai, kaip mes apskritai matome savo aplinką, kaip mes reaguojame į stresą, kaip sprendžiame kylančias problemas ir kokį santykį kuriame bendraudami su kitais žmonėmis. Kai mes sąmoningai renkamės savo kalboje vartoti šviesias, pozityvias, atviras ir išskirtinai kūrybines asociacijas, mes tuo pačiu išplečiame savo asmeninio mąstymo ribas ir suteikiame erdvės visiškai naujoms perspektyvoms, kurios anksčiau galbūt atrodė nepasiekiamos ar tiesiog pernelyg sudėtingos suvokti.
Gebėjimas ne tik automatiškai, mechaniškai kalbėti, bet ir labai sąmoningai, kritiškai analizuoti, kokiomis vizualinėmis ir asociatyvinėmis priemonėmis mes kasdien maitiname savo bei aplinkinių protus, yra absoliučiai neįkainojamas įgūdis šiuolaikiniame informacijos perpildytame pasaulyje. Mūsų skaitomuose ar rašomuose tekstuose slypintys slapti prasmių kodai turi milžinišką galią – jie gali nepastebimai manipuliuoti giliausiomis emocijomis, meistriškai įtikinti abejojančius, šiltai paguosti nuliūdusius arba, visiškai priešingai, sukurti neįveikiamus komunikacijos barjerus ir skaudžius nesusipratimus. Todėl giluminis visų šių kalbos sluoksnių pažinimas leidžia kiekvienam žmogui tapti kur kas atidesniu, empatiškesniu klausytoju bei nepaprastai meistrišku, įtaigiu kalbėtoju. Kai kitą kartą tyloje skaitysite įdomų straipsnį, atidžiai klausysitės mėgstamos dainos teksto ar tiesiog nuoširdžiai kalbėsitės su artimu draugu prie kavos puodelio, atkreipkite dėmesį į tai, kokius neįprastus, tvirtus ir magiškus tiltus tarp visiškai skirtingų pasaulių sugeba nutiesti vos keli laiku ir vietoje ištarti žodžiai. Atrasti ir perprasti šias subtilias kalbos architektūros struktūras reiškia įgyti galingą universalų raktą, atrakinantį duris į kur kas gilesnį žmogaus sąmonės veikimo ir pačios pasaulio prigimties suvokimą.
